Diskusija apie Kauną

Paprašytas keliais žodžiais nusakyti Kauną, Panevėžio, Klaipėdos, Šiaulių ar Vilniaus gyventoja būtinai paminėtų Laisvės alėją, Kauno pilį ir „Žalgirio“ krepšinio komandą. Su pastarąja Kauną, be abejonės, sietų ir vietos sirgalius, visgi, tikras kaunietis, nesvarbu, pirmos, antros ar trečios kartos, išskirtų kitus dalykus. 

Antai, Kaune gimęs Povilas prisiminė kaimynės langus Žaliakalnyje, į kuriuos prieš 60 metų skriejo valiūkiškai paleistas jo kamuolys, mamos keptus bulvinius blynus su juodos duonos riekele. Kaunietė Vita –  pilnatvės jausmą po klajonių grįžus atgal į namus, džiaugsmą, kai miesto vardas plačiai skamba pasaulyje ir palaikymą netyčia suklupus. Taigi, kaunietis - kilmės vieta ar savimonė? Per septynerius metus upėmis apkeliavusi Lietuvą, Lenkiją Latviją, Baltarusiją, išnaršiusi senąsias LDK valdas ir Vidurio Europą, „Nacionalinės ekspedicijos“ įgula penktadienį išmetė inkarą Europos kultūros sostinės krantuose ir pabandė atsakyti į šį klausimą. 

Viešoms diskusijoms apie miestą, jo istoriją ir Europos kultūros sostinės statusą miesto širdyje – Rotušėje, laikinai įrengtoje „Vasaros scenoje“ susirinko būrys savo srities ekspertų – menininkai, sportininkai, mokslininkai.  Dauguma jų – kauniečiai, apie savo gimtąjį miestą galintys kalbėti ištisas valandas, iš skirtingų perspektyvų. Vedama žurnalisto Edmundo Jakilaičio, pirmoji diskusijų sesija virto smagiu prisiminimų vakaru, ypač pasitarnavusiu jaunesnės kartos miestiečiams. 

Pažinimas per kvapus

Nors įprastai kalbų neskaito iš popieriaus, šįsyk Lietuvos teatro režisierius Gytis Padegimas pasinaudojo „paruoštuku“.

Kaip pats sakė, laiko sumetimais. Kūrėjas, ilgą laiką gyvenęs viename, o dabar kitame Laisvės alėjos gale, prisiminė savo vaikystę ir suaugusiųjų nuostabą, kai mažas vaikas giliai į plaučius traukdavo Kauno kvapą. 

„Jis buvo toks labai savotiškas – ir liepos, ir „Ragučio“ apyniai., ir formalinas iš Tado Ivanausko zoologijos muziejaus“, – nuošalyje palikęs savąją, žinomas kaunietis šuoliais perbėgo per miesto istoriją. Keliomis eilutėmis prisiminė sovietų priespaudą, tautinį patriotizmą, kaunietišką verslumą ir žinoma, krepšinį. 

Po tokios įžangos žodį tarė antrosios lietuvių religijos atstovas, legendinis krepšinio žaidėjas  Rimas Kurtinaitis. Augęs šaltkalvio, mėgėjiškai žaidusio futbolą ir spaustuvės darbuotojos šeimoje, Panemunėje, jis esą įgavo tvirtą pagrindą po kojomis ir kietą charakterį, būdingą daugumai kauniečių. Ne veltui paauglystėje Rimo lūpose dažnai skambėdavo frazė: nesiginčyk, esu kaunietis! 

Prabėgus daug metų, R. Kurtinaitis tapo lankstesniu ir ne tokiu kategorišku, todėl ir tolesnį savo pasakojimą iliustravo Džeko Londono novele apie sutuoktinius, kurie per visą gyvenimą vienas kitam nei karto neištarė „myliu“. 

„Tokie patys yra ir kauniečiai. Daug nekalbame, bet visada stosime už savo miestą“, – žvelgdamas į Rotušės aikštėje išsibarsčiusią publiką, vienas garsiausių visų laikų krepšininkų neabejojo, kad dauguma su juo sutiktų. 

Netildykit miesto šmėklų

Skulptoriaus Roberto Antinio prisiminimai apie vaikystės ir jaunystės Kauną, daugumos susirinkusiųjų veiduose išraitė šypsenas. Atsispyręs nuo Laisvės alėjos, kurioje jis susiformavo kaip žmogus ir miestietis, R. Antinis leidosi į didžiuosius Kauno paplūdimius, kuriuose akylai stebėdavo moteris su keistais apatiniais ir berankius, bekojus vyrus su Lenino, Stalino, Karlo Markso ir Frydricho Engelso tatuiruotėmis. 

„Puikiai pamenu ir krūmus, kurie knibždėdavo nuo „išdykėlių“. Tada dar buvau vaikas, nesupratau“, – šelmiškai nusišypsojęs R. Antinis grįžo atgal į centrą su arkliais, traukiančiais vežimus pakrautus alumi, eiles, besidriekiančias prie vyninių ir rusiškus užrašus ant sienų, kuriuos maištautojai juodais dažais tepė.

Iš filosofinės pusės į Kauną bandė pažvelgti kultūros teoretikas, antropologas, filosofijos profesorius Gintautas Mažeikis. Jis įsitikinęs, kad skirtingais laikmečiais mieste sukurtas paveldas kuria aplinką. Pastaroji traukia ne tik turistus, bet ir skatina pačių miestiečių mąstymą, supratimą, generuoja ekonomiką.  

„Pasakojimai apie Kauną yra daugiasluoksniai. Laikui bėgant tų sluoksnių vis daugėja, o miestiečiai turi branginti ne tik džiuginančius, bet gėdą sukeliančius sluoksnius, – prisiminęs mitinį Kauno žvėrį, G. Mažeikis ragino nepamiršti ir miesto šmėklų. – Jos turi kalbėti! Jei miesto šmėklos nustos tai daryti, nieko nebus. Nei poezijos, nei teatro, nei filosofijos. Nieko.“ 

Per sukilimą užmuštos profesoriaus močiutės šmėkla su juo esą iki šiol kalba. Tiesa, tai daro tik vienoje vietoje – požeminėje perėjoje, vedančioje iš Vilniaus gatvės į senamiestį.