Tarsi alergija

Apie Čekijos istorinę atmintį docentė kalbėjo ketvirtajame Sąjūdžio istorinės atminties ir paveldo išsaugojimo seminare, kurį organizavo Prezidento Valdo Adamkaus biblioteka-muziejus. Seminare buvo diskutuojama apie Atgimimo laikotarpio atminties įprasminimo klausimus kaimyninėse šalyse: Estijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Slovakijoje, Čekijoje ir rytinėje Vokietijos dalyje.

„Žvelgdama iš čekų jaunimo perspektyvos, kadangi pasikalbu su studentais, matau, kad jauni žmonės labai jautrūs tokių paauksuotų paminklų statymui. Jie ypač kritiškai nusiteikę čekų kinematografijos atžvilgiu, kur piešiama tokia istorinė arkadija, kur beveik nėra neigiamų herojų, visi susitaiko, visi myli. Juos tokie konjunktūriniai filmai labai siutina, labai pykdo ir taip sukuriama alergija tokioms temoms“, – pranešime spaudai teigė mokslininkė ir tikino, kad jaunimui apie šį istorinį laikotarpį reikia kalbėti moderniai.

„Aišku, tie vaikai, kurie laiko abitūros egzaminus, daugiau susipažįsta su istorija, bet daugybei, kurie renkasi mokytis profesines mokyklas, ši istorijos dalis nebeįdomi ir nebereikalinga“, – pažymi H. Beresnevičiūtė-Nosalova. Anot docentės, kultūrinė patirtis turėtų būti perteikiama įvairiais būdais, nes ši tema neišsprendžiama vienu sakiniu ar būdu.

Nesuprantamas kontekstas

Diskusijoje dalyvavę mokslininkai dalijosi pavyzdžiais, kaip kaimyninėse šalyse įvairiais edukaciniais ir meniniais projektais bandoma išsaugoti ir įprasminti šio laikotarpio atmintį, tačiau visi sutarė, kad tai sudėtinga užduotis – nenukrypstant į radikalų nacionalizmą paaiškinti žmonėms, kurie arba dar buvo per jauni dalyvauti judėjimuose savo šalyse arba buvo kitoje barikadų pusėje – Vakaruose.

„Manau, Vakarų Europai visi šie aspektai ne tokie suprantami kaip mūsų regionui. Mes pasakojame sau vieną tą pačią istoriją, kurią gerai suprantame, bet kai atsisėdame prie bendro stalo su žmonėmis, kurių  visai kitokia istorinė perspektyva ir patirtis, mūsų idėjos ir pasiūlymai jiems būna sunkiau suprantami. Tai iššūkis, kuris, manau, liks dar ilgam“, – pasakoja Estijos ambasados misijos vadovo pavaduotoja Irma Kaljulaid.

Pasižiūrėti devintojo dešimtmečio filmą, pasivažinėti tų laikų automobiliu, patirti tą buitinę kultūrą. Vaikai atsparūs tiems visiems pasakojimams, jiems reikia konteksto.

Anot diplomatės, Estijoje ryškiausiai atmintis apie Atgimimo įvykius yra išssaugota dainose, kurios skamba dainų šventėse. „1988 m. vyko Dainų šventė, kurią mes vadiname naktine, į ją suvažiavo 250 tūkst. žmonių. Ten pirmą kartą suplevėsavo ir trispalvė Estijos vėliava. Tad iki dabar žmonės, išgirdę tas dainas arba žiūrėdami įrašus, jaučia ir prisimena anuometę atmosferą“, – sako ji ir priduria, kad Estijoje organizuojamos įvairiausios atminties iniciatyvos, parodos ir projektai, minimos datos, tarp jų – ir Sausio 13-oji.

„Atrodo nerealu, kiek tuomet buvo įdėta darbo ir pastangų, kad nueitume, kur esame. Žiūrint į šių dienų įvykius, tai suteikia daug jėgos ir pasitikėjimo savimi ir visuomene. Reikia tikėti, kad dar išlaikėme tvirtumą siekti užsibrėžtų tikslų“, – teigia I. Kaljulaid.

Paversti patirtimi

VDU Humanitarinių mokslų fakulteto dekanė germanistė doc. dr. Rūta Eidukevičienė pabrėžia, kad literatūra taip pat yra viena iš tokių atmintį formuojančių medijų. „Vokietijoje buvo toks įdomus įvykis, kokio galbūt Lietuvoje nebuvo, nors iki šių dienų daug diskutuojame apie rašytojų vaidmenį diktatūros laikotarpiu. 1990 m., iš karto po Vokietijos susivienijimo, garsi VDR autorė Christa Wolf parašė apsakymą „Kas išlieka“ ir jis sukėlė tokių diskusijų, kokių dar nėra buvę. Dalyvavo visi: profesoriai, literatūros kritikai, politikai, verslo žmonės – visa Vokietija kelerius metus virė diskutuodama, kaip vertinti tą jos tekstą. Kaip vertinti Rytų Vokietijos palikimą, rašytojų palikimą, o galiausiai – kas kuruoja ir valdo atmintį, koks vaidmuo tenka politikams, visuomenei, menininkams, rašytojams?“ – pasakoja docentė.

Pasak jos, Vokietija taip ir liko susiskaldžiusi, nes vakariečiai iki galo nesuprato, kas su Rytų Vokietija atsitiko: „Jie nelabai ir žiūrėjo per tą sieną į jų pusę, labiau rytiečiai stengėsi per viršų pasižiūrėti.“ Anot R. Eidukevičienės, iki šiol abipus griuvusios sienos vyrauja skirtingi naratyvai: Rytų vokiečiai į visą tą istoriją žiūri patriotiškai, o Vakarų Vokietija situaciją subuitina. Tad natūralu, kad atminties saugotojais tampa Rytų Vokietijos rašytojai.

Pasak VDU istoriko Kastyčio Antanaičio, valstybėms sunku rasti bendrą vardiklį, nes ir pačios tautos sąvokos yra absoliučiai skirtingos. „Lengviausias būdas susikalbėti yra ne mokslininkų diskusijos, ne teorijos, bet kalbėjimas per meno kalbą, empatinis pojūtis. Aprašyta viena Jano diena yra žymiai geriau nei dešimt konferencijų ir daugybė tomų bandant nutiesti kelius, kad tik susikalbėtume“, – tikina jis.

Jam pritarė ir kolega muziejininkas Boguslawas Koselis iš Bialystoko universiteto. Kalbėdamas, kaip šio laikotarpio istoriją išsaugoti jaunosios kartos atmintyje, jis siūlė istoriją patirti. „Pasižiūrėti devintojo dešimtmečio filmą, pasivažinėti tų laikų automobiliu, patirti tą buitinę kultūrą. Vaikai atsparūs tiems visiems pasakojimams, jiems reikia konteksto“, – sako mokslininkas.

Ketvirtasis Sąjūdžio istorinės atminties ir paveldo išsaugojimo seminaras – projekto „Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veiklos ir kitus nepriklausomybės atkūrimo procesus liudijančio paveldo išsaugojimas ir įprasminimas. 2024 m.“ dalis.

Projektą vykdo Prezidento Valdo Adamkaus biblioteka-muziejus. Projektas finansuojamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos lėšomis.