Tris mėnesius tyrinėję senuosius Šančius du kultūros aktyvistai: architektė Kotryna Valiukevičiūtė ir sociologas Arnoldas Stramskas – subrandino idėją įkurti čia kultūros centrą. Ne, tai nebus dar netolimoje praeityje įprasti kultūros namai ar šiuolaikinis parduotuvių pasažas, išdidžiai vadinamas laisvalaikio miestu.

Antram, turtingesniam, gyvenimui jaunuolių iniciatyva prikeliamas paprastas kioskas, simbolizuojantis lūžio metus, kai tokių nedidelių įvairaus modelio namelių buvo pilna Lietuva. "Tikimės, tai bus miesto traukos centriukas", – viliasi idėją palaikantis Šančių seniūnas Arvydas Rymeikis.

– Kaip jūsų gyvenime atsirado Šančiai?

– Šančiuose – Žemuosiuose Šančiuose – apsigyvenome pernai, atsikraustę iš Vilniaus. Vykdydami projektą "Miesto tyrimai: viešumo patirtys" ir smalsaudami pradėjome vaikščioti po iki tol nelabai pažinto rajono gatveles. Dėmesį patraukė individualūs gyvenamieji namai, turintys po kelis šeimininkus, o pastarieji – skirtingas galimybes atnaujinti savo būstus. Privatus namas su savu žemės sklypu Lietuvoje suprantamas kaip socialinis idealas. Dėl medžiagų įvairovės, laisvės rinktis kiekvienas gali savo būstą ir gyvenamąją aplinką kurti pagal savo skonį, išmanymą ir poreikius. Taip individualus būstas tampa savojo "aš" išraiška, viešai matomu procesu.

Ankstyvą pavasarį pradėjome fotografuoti Šančių namus, bendrauti su gyventojais. Mums buvo įdomu sužinoti, kaip ir kodėl žmonės keitė, transformavo savo gyvenamąją erdvę, kaip apskritai bendrauja Šančių gyventojai. Bandėme stebėti ribą tarp viešos ir privačios erdvės – savo privačios utopijos kūrimą.

– Ar Šančių gyventojai bendravo atvirai?

– Kalbantis jie mums suteikė daugiau informacijos, negu mes tikėjomės. Sužinojome daug apie problemines Šančių viešas vietas, žmonės traukė senas nuotraukas, pasakojo apie prarastas ar sunaikintas erdves, apie tai, ko stinga.

Besidomėdami užtikome kolekcionieriaus Aldo Imenicko sukurtą feisbuko profilį "Mano Šančiai", kuriame žmonės komentuoja senas Šančių nuotraukas ir dalijasi kasdienybės istorijomis. Archyvinės medžiagos apie viešas Šančių erdves ir visuomeninius pastatus yra sukaupęs ir KTU Architektūros ir urbanistikos tyrimų centras.

– Kaip atsirado Šančių kiosko idėja?

– Buvome pakviesti savo tyrimą pristatyti Šančiuose vykusiame tarptautiniame kultūros ir meno projekte "Miesto tyrimai: viešumo patirtys". Ruošdamiesi renginiui bendradarbiavome su olandų menininke Jeannevan Heeswijk. Tęsdami privačių utopijų idėją, mąstėme apie tai, kaip tai, kas privatu, verčiama viešu: kaip kad žmogus gerina savo privatų būstą, taip būtų galima elgtis ir su vieša erdve – ją modifikuoti, keisti.

Taip gimė Šančių kiosko idėja. Kioskas, kaip tokios transformacinės erdvės modelis, mums tiko idealiai. Tuo labiau, kad kioskas yra vienas iš svarbių, bet jau primirštų pereinamojo laikotarpio simbolių. Tai buvo privačios iniciatyvos, naujai atsivėrusios galimybės prekiauti objektas, bet kartu ir bendravimo erdvė, netiesioginė bendruomenės kūrimo institucija, prie kurios susitikdavo kaimynai, būriuodavosi vaikai.

Mūsų tikslas – ne bandyti nostalgiškai atkurti kioskų kultūrą, bet paversti vieną konkretų kioską Šančių kultūros laboratorija, simboliškai sujungti rajono dinamišką, besikeičiančią aplinką, privačių namų hibridišką estetiką ir kultūros erdvių poreikį.

– Kaip pavyko rasti tokį kioską, kuriame galėtumėte plėtoti savo idėjas?

– Savąjį kioską radome visai šalia – Šančiuose, netoli turgavietės, stovėjo spalvingas nebenaudojamas medinis kioskelis. Jį apie 1994 m. sumeistravo buvęs savininkas ir ilgą laiką jame virė įprastas verslas – Savanorių prospekte buvo parduodamas alus ir cigaretės. Sužinojome, kad už įspūdingą kiosko spalvinį sprendimą yra atsakingas vietinis Rafaelis – taip vadinamas auksarankis teritorijos sargas, tomis pačiomis spalvomis nudažęs ir netoli stovinčią balandinę – dar vieną tipingą Šančių gyvensenos atributą.

Birželį Šančiuose vykusio projekto "Draugiška zona" lankytojams ir dalyviams pasiūlėme įsigyti simbolinių kiosko akcijų, tapti jo bendraturčiais. Šančių viešos utopijos savininkais galėjo tapti visi, kurie panorėjo. Pagaminome 100 akcijų, o už surinktus pinigus kioską nupirkome. Šiuo metu jis priklauso 44 akcininkams: šančiškiams ir projekte dalyvavusiems menininkams, kultūros aktyvistams. Ganėtinai plati akcininkų geografija – pirmąją akciją įsigijo menininkas iš Brazilijos, kiti akcininkai reziduoja Airijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose ir, žinoma, Šančiuose.
Šiuo metu tvarkome reikalingus dokumentus gauti leidimą kioskui pastatyti ant žemės. Norėtume, kad kioskas būtų matomas, tad tikimės, kad jis, bent kurį laiką, stovės A.Juozapavičiaus pr.

– Kuo turėtų tapti šis kioskas?

– Kioskas galėtų atsirasti probleminėje Šančių erdvėje ir būti jos sprendimo katalizatorius: jame ir aplink jį gali būti rengiamos parodos, vyktų kūrybinės dirbtuvės, diskusijos ir t.t. Kioskas galėtų virsti mobiliu – patupdytume jį ant ratų ir, esant reikalui, pervežtume į kitą vietą. Mūsų vizijose kioskas taptų ta informacijos ir idėjų sklaidos vieta, kurioje galėtų dalytis informacija apie savo renginius įvairios Šančiuose įsikūrusios bendruomenės, projektų rengėjai.

Šančių kioskas – eksperimentas, provokacija, skirta pažvelgti ne tik į kioską, bet į erdvę apskritai kitomis akimis. Tikimės, kad kioskas taps ne tik Šančių bendruomenių ir paskirų asmenų iniciatyvų magnetu, bet ir susilauks dėmesio iš kitų Kauno rajonų, Lietuvos ir kitų šalių miestų.