Skaudi netektis: mirė poetas K. Navakas

Poeto mirties priežastis nėra aiški, laukiama, kol ji bus nustatyta ir paaiškės daugiau detalių.

„Labai liūdna žinia mums šventą dieną. Šiandien mirė poetas, eseistas, literatūros kritikas, vertėjas Kęstutis Navakas. Liūdime drauge su artimaisiais“, – skaudžią žinią apie Nacionalinės premijos laureato mirtį sekmadienį pranešė Lietuvos rašytojų sąjunga.

K. Navakas gimė 1964 metų vasario 24 dieną Utenos rajone, Šeiminiškių kaime.

1982 metais baigė vidurinę mokyklą Kaune, 1992 metais – vokiečių kalbos kursus Zalcburge. Vėliau vadovavo Kauno jauniesiems rašytojams, rašė savaitines kultūros skiltis laikraščiui „Kauno diena“ ir „Noriu“.

„Pastaraisiais mėnesiais Kęstutis „Kauno dienai“ rašė labai retai. Skaitytojai iškart pasigedo jo taiklių įžvalgų, jo rašytų žodžių ir minties vingrybių. Tai labai didelė netektis, bet Kęstutis niekada mūsų nepaliks – Jo kūryba ir toliau gaivins sielas ir protus“, – sakė „Kauno dieną“ leidžiančios bendrovės „Diena Media News“ direktorius Tadas Širvinskas.

K. Navakas Kaune buvo atidaręs knygyną, dirbo Lietuvos televizijoje, bendradarbiavo su leidiniais „Nemunas“, „Šiaurės Atėnai“, „Laima“, „Miesto IQ“ ir kitais.

Kęstutis niekada mūsų nepaliks – Jo kūryba ir toliau gaivins sielas ir protus.

Išleido eilėraščių rinkinius „Krintantis turi sparnus“, „Pargriautas barokas“, „Žaidimas gražiais paviršiais“, „Atspėtos fleitos“, „Net ne“, eilėraščių rinktinę „Stalo sidabras“, taip pat esė rinkinius „Gero gyvenimo kronikos“, „Du lagaminai sniego“, „Stalo apologija“, „Daikčiukų visata“, „Begarsis skambutis“.

Be kita ko K. Navakas išleido esė ir fotografijų albumą „Sutiktas Kaunas“, knygą „Visi laiškai – žirafos“, epistolinės eseistikos ir eilėraščių knygą „Lorelei: 50 meilės laiškų + 50 meilės eilėraščių“, sonetų rinkinį „100 du“, taip pat parašė romanus „Vyno kopija“, „Privatus gyvulėlių gyvenimas“, sudarė šiuolaikinės lietuvių poezijos rinktinę „Lyrika plius“, išvertė vokiečių bei kitų tautų poezijos.

2006 metais K. Navakas apdovanotas Lietuvos nacionaline premija, 2014 metais tapo „Poezijos pavasario“ laureatu, o pernai jam įteikta Vyriausybės Kultūros ir meno premija.

In memoriam

K. Navakas buvo neatsiejamas nuo Kauno, savojo Žaliakalnio, tačiau sykiu jis buvo kaip ir jo kūryba: atviras bet kuriam miestui ir pasauliui. Rašytoju-avantiūristu save vadinęs menininkas gyvenimo mozaikos akmenukais, savo patirtimis žaidė it žodžiais, kurie išsiliedavo eilėmis – lengvomis, galinčiomis sužaižaruoti humoro kibirkštėlėmis, bet lygiai taip pat aštriai it poeto mėgtų samurajų kardas smingančiomis iki pat sielos gelmių.

Kęstutis Navakas/Asmeninio archyvo nuotr.

Jis buvo vienas ryškiausių šių dienų Lietuvos poetų, įvertintas aukščiausiais apdovanojimais, kurių gali tiktis lietuvių literatai, tačiau K.Navakas neatsiplėšė nuo to pasaulio, kuriame gyvena ir paprastas žmogus. Savo santykį su kasdienybe, realybe, kurioje kasdien gyveno Kaunas ir Lietuva, K.Navakas atskleisdavo savaitiniuose esė, kuriais dalindavosi su „Kauno dienos“ skaitytojais. Šmaikšti, tačiau sodri kritikos, atskleidžianti asmenines nuostatas, nestokojanti kandumo, tačiau visada korektiška, – tokius „stulpelius“, paties žodžiais tariant, mėgo „Kauno dienos“ skaitytojai.

Kūrybiniais sumanymais trykšte tryškęs poetas pastaraisiais metais aktyviau reiškėsi ir prozoje. Tarp žaismingų knygų vaikams, atsirado ir romanų. „Žmogui gyvenant visada daugėja praeities ir mažėja ateities. Ir jei žmogus labai gyvena praeitimi, prisiminimais arba ateitimi, viltimis, lūkesčiais, tada jis visada bus prislėgtas. Ir vis labiau prislėgtas. Bet aš gyvenu ne tik šia diena, o šia sekunde – žiūriu, ką iš šios sekundės galiu gauti ir ką šiai sekundei pats galiu duoti. Ir tada skrendi kaip ant sparnų, ir tas laikas nė kiek neslegia“, – pasirodžius romanui „Vyno kopija“ sakė poetas.

Aš negyvenu pasaulyje, gyvenu pasakoje, kurią kasdien pats sau kuriuosi. Šioje pasakoje telpa artimiausi mano žmonės ir dalykai, kuriais užsiimu.

Tarsi pranašingas atsisveikinimas tapo rudenį išleista poeto knyga „Lyrika plius“ – unikali, kokios mūsų literatūroje iki šiol nebuvo. Anot dr. Ramūno Čičelio, sudarydamas šią knygą jis sukūrė lietuvių poezijos istoriją. Ji skatinanti bent bandyti įminti mįslę, kas yra poetas ir primena: „poetus reikia branginti ir saugoti, nes be jų tikrovė turėtų tik tiesioginį matmenį, netektų tos dimensijos, kurią kai kurie žmonės įgali nujausti ir užrašyti“.

„Aš negyvenu pasaulyje, gyvenu pasakoje, kurią kasdien pats sau kuriuosi. Šioje pasakoje telpa artimiausi mano žmonės ir dalykai, kuriais užsiimu. Tačiau tai nėra realybė, aš ją perkuriu ir permodeliuoju. Net įdomu, kaip viską įmanoma pakeisti vienu minties mostu. Gyventi pasakoje tik iš pažiūros yra paprasta, tai sunku ir kartais labai pavojinga. Bet taip jau man atsitiko“, – yra sakęs rašytojas. Optimizmu jis tryško net ir tada, kai prieš keletą mėnesių sušlubavo sveikata.

„Mane vis aplanko ultima tristezza“, – savo mėgstamą itališką frazę, reiškiančią didžiulį liūdesį, tąkart pakartojo poetas. Šis jausmas likęs toks pats. „Tik gal šiek tiek pasitraukė šviesusis planas. Iš nuovargio, iš dar ko nors. Bet nieko. Kaip su klaida buvo parašyta Ukmergėje grafitininkų ant sienos: „Mes keti“. Tai štai – mes irgi keti“, – viename paskutinių savo interviu „Kauno dienai“ sakė K.Navakas. – Viskas, ką aš gyvenime nuveikiau ar gero, ar blogo – tegu taip ir lieka“.