Operos solistas Giedrius ir jogos mokytoja Vilma Prunskai vaikus skatina atrasti savo kelią. Gal todėl visi jie tokie skirtingi: Dainius tarnauja savanoriškojoje krašto apsaugoje, Aidas programuoja, o pagrandukė Rūta panirusi į menus.

Atvėrė naujus kelius

Patys tėvai stebisi savo gyvenimo vingiais ir mano, kad gyvenime pasieki tai, ko nori. O jei kažko neturi, vadinasi, to ir nenorėjai. Kauno valstybinio muzikinio teatro solistas, Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos mokytojas Giedrius pasakojo niekada negalvojęs tapti muziku.

"Paėmiau smuiką, numečiau po lova, sakiau, kad daugiau su muzika nenoriu turėti nieko bendra. Prisišnekėjau – dabar iš muzikos duoną valgau", – juokiasi Giedrius.

Vilma taip pat neįsivaizdavo, kad pusę gyvenimo pradirbs buhaltere. Beveik prieš dešimtmetį supratusi, kad tai nėra darbas, teikiantis džiaugsmą sielai, pradėjo intensyviau gilintis į jogos paslaptis. Buhalterės darbo nemetė, tačiau šiandien ji veda ir jogos mankštas Kauno jogos studijoje.

"Reikia žmogui stovėti viena koja ant žemės", – sako moteris, jogą atradusi prieš keturiolika metų, kai gydytojai jai prognozavo egzistenciją neįgaliojo vežimėlyje. "Gyvenimas pakeitė kryptį. Ir aš tuo kiekvieną dieną pasidžiaugiu", – teigia Vilma ir dėkoja Dievui už ligą, kuri atvėrė naujus kelius.

Mėsą atiduoda kitiems

Vyriausias sūnus 19-metis Dainius pernai buvo vienas pirmųjų savanorių, nusprendusių atlikti devynių mėnesių privalomąją pradinę karo tarnybą. Anot jo tėvų, toks sūnaus noras buvo sutiktas su džiaugsmu.

"Niekada nestabdome. Nori – eini. Nebent visą dieną nori gulėti ant lovos, tada žodį taria griežta mama: jei nori nieko neveikti – neveik, bet eik į mišką", – juokiasi Vilma.

Dainius kiekvieną savaitgalį grįžta namo, niekuo nesiskundžia. "Buvome pas jį nuvažiavę, kai davė priesaiką. Sąlygos ten puikiausios. Dainius sako, kad maitina net per daug", – šypsosi jo tėtis ir pripažįsta, kad sūnus, anksčiau turėjęs planų stoti į Karo akademiją, po tarnybos pradėjo dvejoti.

Vienintelė bėda Dainiui tarnaujant kariuomenėje – mėsiški valgiai. Vienintelis šeimoje vegetaras iš pradžių bandė valgyti mėsą, tačiau dabar ją atiduoda kolegoms ir dėl to auga jo populiarumas tarp ją valgančiųjų. Krašto apsaugos ministerija nusprendė, kad nuo liepos kareiviams bus tiekiamas ir vegetariškas maistas, tačiau Dainius to nesulauks, nes baigsis tarnyba.

Mokyklos neieškojo

Trejais metais jaunesnis Aidas mokosi trečioje gimnazijos klasėje ir nors domisi programavimu, dėl savo gyvenimo krypties neapsisprendžia ir vis dar blaškosi. Anot jo, nors tėvai palieka erdvės rinktis, ką nori veikti, sunku, kai nežinai, ko nori. Aidas su broliu priklauso ir jūrų skautams, todėl didžiąją dalį laisvalaikio praleidžia žygiuose.

Vilma mano, kad skautų šūkyje "Tarnauti Dievui, tėvynei, jūrai ir artimui!" slypi visa to judėjimo esmė: "Tuo viskas pasakyta. Mes su Giedriumi lankėme turistų būrelį, o skautai yra ne tik turistai – jie vadovaujasi gilesnėmis idėjomis."

Kadangi visi vaikai užimti popamokine veikla (mokėsi arba dar mokosi muzikos, lanko baseiną, o mažiausioji – dar ir dailę), tėvai jiems neieškojo specialių ugdymo įstaigų. Darželį, mokyklą ir gimnaziją rinkosi esančius arčiausiai namų Žaliakalnyje.

"Rinkomės labai žemiškai – kuo arčiau namų, kad papildomai neapkrautume savęs. Nesinorėjo įsidarbinti taksistais", – Vilma vadovaujasi pitagoriečių ugdymosi taisykle: žmogų reikia mokyti gimnastikos, muzikos ir debatų.

Lavina skonį

Fortepijonu groti mokėsi Dainius su Aidu, mokosi ir trečiokė Rūta. Pasak tėvų, tai tikrai nerodo jų noro vaikus lenkti prie muzikos – tai tiesiog bendras kultūrinis išsilavinimas. "Nebūtina tapti profesionalu, bet susipažinti su muzika reikia. Tas pažinimas niekada netrukdo – juk vaikystėje daugelis žymių žmonių yra ragavę muzikos", – sako Giedrius.

Vyresnėlis Dainius tikino niekada negrosiantis, tačiau kai būna bloga nuotaika, prisėda prie pianino. Aidas – atvirkščiai: jam įdomu, pats susiranda natas ir mokosi groti naujus kūrinius. Tėtis džiaugiasi, kad sūnūs vertina populiariosios muzikos klasiką, atidžiau renkasi kūrinius klausyti.

Iš pradžių vaikai buvo ir aktyvūs Kauno valstybinio muzikinio teatro lankytojai, tačiau dabar jau daug ką matę ir išrankesni. Ar juos visi pažįsta teatre? Giedrius kategoriškai atsako: ne, tai ne teatro vaikai, jie čia neužaugo.

Laisvalaikis – tik gamtoje

Nė vienas iš jų nėra ir jogos gerbėjas. Rūta pradėjo mankštintis dar Vilmos įsčiose, o būdama maža kartu su mama pratimus darydavo namuose. "Neužaugo jie nei jogos studijoje, nei teatre – kiekvienas turi savo kelią", – mano Vilma.

Vis dėlto aktyvumo šeimai netrūksta. Nors retai, bet ištaikę progą kartu praleisti savaitgalį visi penki vyksta į gamtą: plaukia baidarėmis, kopia į kalnus. Per Kalėdas šeima plaukė Jūros upe, o neseniai savaitgalį Vilma su Aidu ėjo į sniego žygį pėsčiomis, šalčiui spaudžiant nakvojo palapinėje.

Aktyvaus poilsio nesibaido nei sūnūs, nei mažiausioji dukra, kuri pirmąkart į kalnus kopė būdama metukų – specialioje kuprinėje ant tėčio nugaros. Sulaukusi penkerių į tuos pačius kalnus įkopė savo kojomis. Jei pavyksta, kalnams duoklę Prunskai atiduoda du kartus per metus – per rudens ir vasaros atostogas.

"Mūsų šeima nuo aktyvaus laisvalaikio ir gimė. Susipažinome žygiuose: kopdami į kalnus, plaukdami baidarėmis, keliaudami pėsčiomis ir dviračiais. Štai ir dabar: tik prisnigo, užkabinau roges prie mašinos, klausiu mažosios, ar pasiruošusi. Ji atsako: aš gimiau pasiruošus!" – juokiasi Giedrius.

Auga savarankiški

Šeima paprastai visur keliauja kartu, tačiau praėjusį rudenį Vilma su Giedriumi nusprendė kitaip – su draugais dviem savaitėms išvyko į Kosta Riką. Namuose šeimininkauti liko Aidas su Rūta, kuriems laikas ne tik kad neprailgo – vaikai siūlė tėvams dar ilgiau negrįžti.

"Buvo labai smagu, kad brolis turėjo galimybę pasirūpinti sese, sesė – pati savimi, tėvai – pabūti dviese ir su draugais", – džiaugėsi Vilma ir pridūrė, kad vaikai namuose auga labai savarankiški.

"Vaikai žinojo, kad mama tik daržovių troškinius verda, tad labai greitai išmoko kepti, ką patys mėgsta: blynus, kugelį. Aidas dabar irgi pietus paruošia: kibinų, blynų iškepa", – džiaugėsi mama.

Aidas namuose turi ir daugiau pareigų. "Tai įvairūs buities darbai: turiu tėvams padėti sutvarkyti namus, pagaminti valgyti", – pasakoja vaikinas. Kas dieną jis su broliu pakaitomis plaudavo grindis.

"Aš dabar, kol vienas sūnus išvykęs, pradėjau pati plauti, bet va, paaugs Rūta, ji perims. Nėra tai labai mėgstamas, bet kasdienis darbas, kurį reikia padaryti", – sako Vilma.

Pavaldūs katinui

Dėl buities darbų pasidalijimo, kaip ir visose šeimose, kyla debatų, tačiau tėvams tai atrodo visiškai normalu. "Pasipriešinimas – labai natūralus dalykas. Būtų keista, jei vaikai neturėtų savo nuomonės. Tada reikėtų susirūpinti vaikų psichikos sveikata", – juokiasi Vilma.

Kol kas mažiausiai pareigų namie turi jauniausioji Rūta. "Aidui, kaip ir Giedriui, patinka kažką kurti, statyti, Dainiui ir man – organizuoti. O va, Rūta – vadovė", – sako Vilma.

Giedrius atvirauja: mažoji sulaukia dėmesio ne tik iš klasės berniukų – ji šeimoje, giminėje yra vienintelė dukra ir vienintelė anūkė.

Vis dėlto ir Rūta ne visiems namuose gali vadovauti. Čia gyvena Aido augintinis, kuris vadovauja visiems – rusvaplaukis, laukinės prigimties katinas Runcius. Jis gyvena savo režimu: vasarą leidžia lauke – namo grįžta tik paėsti, o žiemą – namie ir į lauką išeina tik katiniškų reikalų prispirtas. Ir paglostyti augintinį gali tik tada, kai jis pats to panori.