– Prieš gerą dešimtmetį gatvės menas asocijavosi su grafičio stiliumi išmargintomis sienomis, keiksmažodžiais, nepadoriais ženklais, žodžiu, su smulkiu chuliganizmu. Savo tinklalapyje prisipažįstate, kad ir pats nuo to pradėjote…

– Gatvės menas paplito po pasaulį, taip pat atėjo į Lietuvą per internetą. Pradžioje grafitį sudarė stilizuotos raidės, vėliau prisidėjo ir gatvės menas – įvairūs piešiniai.

Menu susidomėjau dešimtoje ar vienuoliktoje klasėje (vaikystėje žaidžiau krepšinį), kai internete pamačiau gatvės meno pavyzdžių. Gerai atsimenu vieną trafaretą, kuriame buvo pavaizduotas protestuojantis jaunuolis, tik vietoj Molotovo kokteilio jis metė gėlių puokštę. Patraukė emocija, kuri skverbėsi į žmogaus širdį ne per negatyvumą, bet per pozityvumą ir kūrybą.

Ne paslaptis, kad jaunimas dažnai nori protestuoti prieš sistemą. Nors Lietuva jau buvo nepriklausoma, kai kurie dalykai mums nepatiko. Prisijungiau prie bendruomenės, kuri naktimis piešė ant sienų grafičius. Visas grafičių menas iš tiesų yra komandinis darbas: jaunimas burdavosi į komandas ir piešdavo. Kodėl naktimis? Suprantama, nes ant sienų piešti buvo draudžiama.

Grafičių mene daug egoizmo, daug destrukcijos, bet kartu ir daug kūrybinio potencialo. Supraskite teisingai: mes nebuvome banditai. Kaune (esu kaunietis) tarp grafičio piešėjų nebuvo agresyvių komandų – viskas sukosi tik apie raides, kurios ir sudaro grafičio esmę. Kiekvienas komandos žmogus turėjo slapyvardį, kurį tokių naktinių reidų metu bandydavo užrašyti ant sienos kuo originalesniu stiliumi.

Komandos konkuruodavo tarpusavyje. Kiekviena iš jų turėjo savo vardą, kurį būtinai palikdavo ant sienos tarsi parašą. Taigi, kuo viešesnėje vietoje atsirasdavo grafitis su parašu, tuo ta komanda būdavo kietesnė.

Skrydis: šis piešinys – skrydžio aistros ir grožio simbolis, skirtas tarp dangaus ir žemės gyvenusiems Pasvalio krašto lakūnams Vytautui Lapėnui, Eugenijui Malinauskui, Jonui Pyragiui atminti. / T. Šimkaus asmeninio archyvo nuotr.

– Grafičio judėjimas, anot jūsų, Kaune prasidėjo nuo pilkų gyvenamųjų mikrorajonų – Šilainių, Eigulių, o vėliau plito toliau?

– Aš gyvenau Šilainiuose ir grafičiais kovojau su nykia betono pilkuma. Įdomu, kad dauguma to meto grafičių piešėjų šiandien yra gerbiami architektai ir menininkai. Jie nevartojo narkotikų, svaigalų, nenuėjo šunkeliais (nors buvo ir tokių), bet įstojo į aukštąsias mokyklas ir tęsė savo kūrybinių kelių ieškojimus. Grafičių piešimas jiems buvo geras startas.

– Šiandien grafičio menų mieste matyti mažiau. Ar galima sakyti, kad juos keičia dideli, gražūs, prasmingi, svarbiausia – legalūs piešiniai ant namų sienų?

– Galima ir taip sakyti. Kai atsirado gatvės meno idėja, festivaliai, meno finansavimo sistemos ir ėmė rastis piešinių ant namų sienų, nelegali grafičio kultūra po truputį atsitraukė.

Įdomu, kad dauguma to meto grafičių paišytojų šiandien yra gerbiami architektai ir menininkai. Grafičių piešimas jiems buvo geras startas.

Lietuvoje grafičių piešimas dažniausiai yra nepilnamečių veikla, nes brandesnio amžiaus žmonės pradeda studijuoti, turi įvairių įsipareigojimų ir atsakomybių. Šiais laikais tokių grafičio grupių, kurios rizikuotų piešti ant viešų sienų, beveik neliko. Bent aš jų nepastebiu. Yra kelios grafitininkų bendruomenės, kurios susirenka kelis kartus per metus ir surengia šventę – visi piešia ant didžiulės legalios sienos, kuri yra po M. K. Čiurlionio tiltu. Anksčiau grafičių menas buvo savotiška protesto išraiška, dabar gatvės menas labiau skirtas miestui gražinti, socialinėms temoms, istoriniams įvykiams viešinti. Pagrindinis skirtumas – dabartiniame gatvės mene nebeliko vietos destrukcijai.

– Ar tai, kad naktimis tapdavote grafitininku, ir buvo paskata stoti į Dailės akademiją?

– Tikrai taip. Nors daugiausia piešdavau ne raides, o paveikslėlius, purkšdavau trafaretus. Užsikabinau už šios idėjos, metus lankiau parengiamuosius kursus ir įstojau į taikomosios grafikos specialybę. Beje, įstojau paskutiniu numeriu prieš pat brūkšnį (juokiasi), bet vis tiek mane priėmė ir mokslus baigiau.

Vaikystė: „Princesė ant žirgo“ – septynerių metų mergaitės piešinys, perpieštas ant vienos pastato sienos Kaune. / T. Šimkaus asmeninio archyvo nuotr.

– Po bakalauro studijų, 2010-aisiais, su grupės draugu Žygimantu Amelynu įkūrėte grafikos ir piešinių ant sienos studiją „Gyva grafika“. Esate šio meno pionieriai Lietuvoje?

– Ne visai. Dar iki mūsų buvo menininkų, kurie iš Vokietijos atvežė tą sienų tapybą į Lietuvą. Vienas iš jų – Tadas Vincaitis-Plūgas. Iki šiol gatvės mene jis labai aktyvus. Mudu su Žygimantu nesame tokie jau pionieriai, bet, sakykime, vieni iš pirmųjų.

Vienas seniausių ir sėkmingiausių mūsų projektų – Kauno simboliu tapęs „Senelis išminčius“, kuris atsirado ne tik ant turizmo plakatų, įvairių drabužių ir aksesuarų, bet ir televizijoje – ėmė naudoti kaip skirtuką.

Senelis rūko pypkę vienoje judriausių Kauno vietų ir kviečia sulėtinti tempą, apsidairyti aplink, įsiklausyti ir pasimėgauti momentu. Aprangos raštas sudarytas iš teptuko ir pieštuko motyvo, nes piešiant kūrinį šiame pastate veikė ir patį piešinio atsiradimą organizavo inkubatorius „Fluxus Ministerija“. Senuko basumas taip pat simboliškas – tai duoklė kadaise čia veikusiam batų fabrikui „Lituanica“.

Manau, „Gyva grafika“ prie gatvės meno populiarinimo prisidėjo gana stipriai. Organizavome įvairius gatvės meno renginius, iš kurių įsimintiniausias – net trejus metus trukęs Kauno gatvės meno festivalis „Nykoka“. Deja, tai buvo daugiau idėjinė veikla, kai miestui, visuomenei būdavo gera – įdomu, smagu, bet mano šeimai – nelabai: per darbus, rūpesčius ji likdavo pamiršta.

Kiek vėliau atsirado „Kauno akcentų“ programa, į kurią buvo įtrauktas ir gatvės menas. Galiu pasidžiaugti, kad šiandien mūsų mieste sukurtos bene geriausios sąlygos žmonėms, kurie nori piešti ant sienų, – tereikia turėti gerą vizualizaciją, idėją, žinoti projekto sąmatą ir – pirmyn: sudėtingi biudžetų ieškojimai nereikalingi.

– Ką turėjote omenyje, pavadindamas savo studiją „Gyva grafika“ – ar tai, kad ji atgaivins, reanimuos senus ir laiko suardytus pastatus?

– Būtent. Gyva grafika turėjo pagyvinti negražius pastatus – jų sienas, erdves. Gatvės meno festivalio pavadinimas „Nykoka“ irgi kalbėjo apie tą patį – apie nykią aplinką, kurią menininkai gali pakeisti: paversti gyva, žaisminga, tarnaujančia žmogui. Juk į gražią sieną visada smagiau žiūrėti: ji gali pakelti nuotaiką, įkvėpti optimizmo, skatinti kūrybiškumą ir pan.

Simboliška: „Vilkijos vilkas“ – Vilkijos miestelio mitinė būtybė ir gamtos dvasios globėjas. / T. Šimkaus asmeninio archyvo nuotr.

– Nuo ko prasideda piešinio kūrimas: juk prieš pirmą potėpį turbūt yra daug plika akimi nematomų dalykų?

– Prasideda nuo tinkamos vietos suradimo, bendro konteksto ir aplinkos suvokimo. Nuo pokalbio su bendruomene ar užsakovu. Tinkamai parinkta siena ir konteksto žinios yra itin svarbus etapas. Neretai jis daro įtaką ir paties piešinio vaizdui.

Prieš jį kuriant labai svarbu išgryninti vieną simbolį, aplink kurį paskui suksis visa kita. Svarstome, kokią bendrą nuotaiką tas piešinys skleis, ką pajus praeiviai, eidami pro jį.

Menininkai, sukūrę piešinį, turi savo viziją, savo interpretaciją, tačiau kiekvienas žmogus jį matys ir supras skirtingai. Kitaip sakant, gatvės menui nereikia naudojimosi instrukcijos, o dažnai tokios praeivis nespėtų ir perskaityti. Tai labai gerai, nes kuo daugiau prasmių – tuo daugiau peno kiekvieno fantazijai. Pavyzdžiui, piešinyje „Senelis išminčius“ vieni mato senelį, o kiti – pypkutę rūkančią bobutę (juokiasi). Tai puiku.

Netoli Kauno geležinkelio stoties (M. K. Čiurlionio gatvės ir Vytauto prospekto kampas) yra toks senas pastatas, ant kurio važiuoja dviratininkas su rože. Jį tapydamas norėjau įnešti daugiau romantikos į prieštaringai vertinamą Kauno stoties rajoną. Maža to, piešinys yra kaip seno ir aptrupėjusio namo maskuotė. Kodėl būtent dviratininkas? Jis dažnai sutinkamas gatvėje ir puikiai įsilieja į šio rajono kasdienybę. Gėlių motyvą padiktavo netoliese esantis ir jau nuo seno gyvuojantis gėlių turgus.

Šiandien mūsų mieste sukurtos bene geriausios sąlygos žmonėms, kurie nori piešti ant sienų – tereikia turėti gerą vizualizaciją, idėją, žinoti projekto sąmatą – ir pirmyn.

– Ar gatvės menas ilgaamžis? Štai Kauno vizitine kortele laikomas „Senelis išminčius“ pamažu nyksta...

– Šiuo metu pastatas išties kritinės būklės. Savininkų ir savivaldybės nesutarimas neleidžia atnaujinti piešinio ir jis po truputį trupa.

Kaip jau supratote, daug kas čia priklauso nuo sienos, ant kurios piešiama. Jei ji labai sena, trupanti, tai ir piešinys nebus ilgam. Kita vertus, ir pats gatvės menas man labiau kalba apie dabartį nei apie amžinybę (šypsosi). Juo dažniausiai sprendžiamos dabartinės problemos, kurias norima iškelti, dabartinės aktualijos – socialinės, ekonominės, kurias norima paviešinti.

Yra daug temų, kurias galima gvildenti čia ir dabar, padedant būtent sienų piešiniams. Kad ir naujausias mano darbas „Apsikabinimas“, atsiradęs ant Kauno „Aušros“ gimnazijos sienos. Jį inicijavo „Jaunimo linija“, norėdama atkreipti žmonių dėmesį į jaunimo psichikos sveikatą. Juo tarsi sakoma: pagalba visada yra, tu nesi vienas.

Viešoji erdvė šiandien stengiasi atspindėti šiuolaikinį žmogų, jo būseną, problemas ir džiaugsmus. Taigi, gatvės meno poveikis aplinkai – nenuginčijamas.

Vandalizmo atvejų beveik nepasitaiko. Sienų piešiniai pas mus gerbiami. Be to, jei piešinys daugumai netinka, nepatinka – jį galima perpiešti.

– Šiandien ne tik gražinate Kauno ir kitų miestų erdves, vedate ir ekskursijas, kurių metu aplankote per 20 didelio formato piešinių ant sienų.

– Vadinu jas gatvės meno edukacijomis. Pirma dalis – teorinė. Pasakoju žmonėms Kauno istoriją – kaip kas vystėsi, vyko. Taip pat paaiškinu, kuo gatvės menas skiriasi nuo grafičių. Antra dalis – patirtinė. Einame 6–7 km maršrutą ir toje Kauno atkarpoje pamatome per 20 didelio formato piešinių. Pradedame nuo „Senelio išminčiaus“, baigiame Žygimanto Amelyno darbu – „Močiute“ Šančiuose. Netoliese yra M. K. Čiurlionio tiltas, po kuriuo – milžiniška legali siena, ant kurios visi norintys gali tapti sienų paišytojais ir sukurti savo parašą ar piešinį. Nešuosi aerozolinių dažų, trafaretų. Dauguma nori pamėginti.

Mįslė: dviratininkas su rože Kauno stoties rajone. Įdomu, kam skirta jo gėlė? / T. Šimkaus asmeninio archyvo nuotr.

– Ar galite ramiai vaikščioti po Kauną, kitus Lietuvos miestus – turbūt vis dairotės, kokia siena dar prašyte prašosi jūsų teptuko?

– Specialiai neieškau sienų, dažniau jos randa mane. Jei atvirai, rasti tinkamą sieną – galima sakyti, atlikti pusę darbo.

Gatvės meno pavadinimas susideda iš dviejų žodžių. Menas kalba apie gražų piešinį, o su gatve yra sudėtingiau. Menininkas turi žiūrėti ne tik į patį pastatą, bet ir į tai, kas aplinkui jį, t. y. į aplinkinę architektūrą, pastato paskirtį, spalvas, žmonių judėjimą toje vietoje. Kaip aš sakau, vietos kontekstą dailininkas privalo pajusti interaktyviai. Kitaip piešinys taps svetimkūniu. Juk norisi, kad jis natūraliai įsilietų į esamą vietą ir nekonkuruotų su aplinkine architektūra. Nekalbu apie sovietinę daugiabučių architektūrą, kuriai kaip tik ir norisi priešintis, kurti kontrastą.

Gatvės menininko tikslas nėra parodyti, kaip jis moka gerai piešti. Jo tikslas turėtų būti sukurti stipresnį ryšį tarp viešosios erdvės ir žmogaus.

– Ar gali piešinys atsirasti ant naujo pastato sienos?

– Neretai gatvės meno paskirtis Lietuvoje – būti savotišku komufliažu, padėti išspręsti tam tikrą problemą. Tokių kūrinių jau ne vienas, t. y. kai ant didelio minuso padaromas ryškus spalvotas pliusas. Tada pastatas, jo vieta suskamba visiškai naujai.

Vis dažniau į mus kreipiasi bendruomenės, kaip antai „Jaunimo linija“, kurios užsako tam tikrų piešinių. Tada darbas gali vykti ir ant naujų ar restauruotų pastatų. Kartais namas gali būti senas, bet siena, ant kurios bus piešiama, sutvarkoma ir tinkamai paruošiama, kad piniginė investicija į meną nebūtų trumpalaikė.

– Gal pasaulyje egzistuoja sienų tapybos mados, tendencijos?

– Yra pasaulyje pripažintų gatvės menininkų, kurie kviečiami į gatvės meno festivalius ir kurie savo tapybos braižą pasėja po visą pasaulį. Vadinasi, ir Niujorke, ir Kaune yra tikimybė išvysti beveik identišką piešinį. Vis dėlto kiekviena šalis, jos miestas turi ir savo vietinių menininkų, kurie tas tradicijas formuoja pagal savo pasaulėžiūrą. Man įdomiau šalyje atrasti ne kažką tarptautinio, bet originalaus – sufleruojančio apie vietos kultūrą.

Neseniai skaičiau, kaip į niekam nežinomą, apleistą miestelį buvo pakviesta grupė profesionalių gatvės menininkų, kurie jį pakeitė neatpažįstamai. Ir ką jūs manote – jis greitai tapo lankomiausia to regiono vieta. Sprendimų, kaip gatvės menas gali keisti ir aplinką, ir nekilnojamo turto vertę, pritraukti naujų verslų, turistų, yra labai originalių ir, svarbiausia, kuriančių realų pokytį.

– 2020-aisiais nėrėte į visiškai naują sritį – garso terapiją. Kartu su žmona praktikuojate ir organizuojate garso sesijas. Ar tai padeda ir sienų tapyboje?

– Tikrai taip. Kiekvienas turime atrasti būdą, kaip nusiraminti, – vieni bėgioja, kiti lipdo iš molio ar medituoja. Man padėjo garsų terapija, kuri tapo daugiau nei galimybe pabūti ramybėje.

Po vaikų auginimo žmona, architektė, ėmė galvoti, ką nori veikti toliau. Ji pirmoji atrado garsų terapiją. Abu baigėme mokymus. Ilgainiui garsai tapo mano mokslu, dvasinio augimo praktika ir artimos bendruomenės atradimu. Dabar jie – neatsiejama mano gyvenimo dalis. Bendra veikla tapo tarsi mūsų su žmona pasimatymais per garso terapijos sesijas. Kad ir kokios bangos šeimoje būtų – po tų sesijų viskas nurimsta, stoja į savo vietas, o šeimoje įsivyrauja harmonija. Padedame susibalansuoti sesijose dalyvaujantiems žmonėms, o kartu atrandame ir tarpusavio darną. Terapijos garsai padeda žmogui panirti į meditacinę būseną, išsivalyti savo vidų nuo sukauptų emocijų, suprasti savo norus ir mintis, grąžina į autentišką būtį.