Tikėjo savo svajone

Akimirkos, kai į galvą šovė mintis išsiųsti anketą "Misija Sibiras" organizatoriams, Roberta Budnikaitė nepamena.

Kur kas labiau merginai įstrigo 2015-ųjų pavasaris ir pirmasis atsakomasis laiškas su kvietimu į bandomąjį žygį. Deja, tąkart sėkmė merginai nesišypsojo – į Sibirą keliavo kiti, o ne ji. Teigiamo atsakymo Roberta nesulaukė ir ateinančius dvejus metus.

"Kažko vis pritrūkdavo, todėl, gavusi ketvirtą kvietimą dalyvauti bandomajame žygyje, į teksto turinį pernelyg nesigilinau. Žinojau, kas maždaug laukia, – paklausta ar šiųmetis organizatorių išbandymas skyrėsi nuo ankstesniųjų, mergina purtė galvą. – Pirmaisiais metais nežinojau, ko tikėtis, todėl buvo sunkiau. Antras, trečias ir ketvirtas kartas buvo kur kas lengvesni, nes į viską žiūrėjau ne kaip į fizinio, bet kaip į psichologinio pasirengimo patikrą."

Gal todėl dviejų dienų žygis Upninkuose, Jonavos rajone, dvidešimtmetei tapo lemtingas. Praėjus kelioms savaitėms po jo, betepdama sumuštinius, mergina sulaukė praėjusių metų misijos dalyvės sveikinimo, tačiau dar negalėjo patikėti tuo, kas vyksta. Po kelių akimirkų suskambęs telefonas galutinai sudėliojo taškus istorijoje.

"Projekto vadovė Raminta paklausė: Roberta, ar turi gerą nuojautą? Tada supratau, kad pagaliau išsipildė tai, apie ką svajojau, – aš vykstu į ekspediciją! Balsas virpėjo, širdis šokinėjo. Puoliau skambinti mamai", – emocijas, kurios tąsyk veržėsi fontanais, prisiminė mergina.

Dvejopi jausmai

Dar vieną emocijų pliūpsnį Roberta išgyveno tada, kai sužinojo apie besikeičiantį ekspedicijos maršrutą – dėl susiklosčiusių aplinkybių Sibirą pakeitė Kazachstanas.

"Širdyje jaučiau dvejopus jausmus. Kiek žinau, šiemet ekspedicija turėjo vykti į Krasnojarsko sritį. Ten buvo ištremta ir mano močiutė. Kita vertus, džiugu, kad šios ekspedicijos dėmesys buvo sutelktas į politinius kalinius. Turbūt retas žmogus žino, kad Kazachstane jų buvo tūkstančiai", – R.Budnikaitė iki kelionės apie šiuos skaičius taip pat mažai nutuokė.

Kazachstano teritorija, anot merginos, yra antra pagal lietuvių kilmės asmenų tremties, įkalinimo ir palaidojimo mastą. Ją lenkia tik Rusijos Federacija. Skaičiuojama, kad į šias vietas buvo perkelta beveik 50 tūkst. lietuvių.

Bene labiausia Robertą džiugino tai, kad, pasikeitus ekspedicijos krypčiai, buvo pakoreguotas ir būtinų daiktų sąrašas. Lietpalčius, neperšlampamus antbačius ir purškalus nuo uodų keitė kremai ir kepurės nuo saulės. Specialiai kelionei kaunietė nusipirko žygio avalynę. Turėti kerziniai batai Vilniaus universiteto Politikos mokslų pirmakursę nuvylė dar prieš didžiąją kelionę – komandinio žygio metu.

"Ėmė trupėti jų padai. Be to, vienas iš vadovų pasakojo, kad daugumai ankstesnės ekspedicijos dalyvių, kurie buvo su kerzais, šie pritrynė kojas iki žaizdų", – studentė esą nenorėjo rizikuoti.

Rauni žoles viduryje nieko plikomis rankomis, be sekatoriaus. Ant delnų – pūslės, o tu galvoji: kam viso to reikia?

Gamtos išbandymai

Liepos 19-osios rytą ekspedicija iškilmingai išlydėta iš Vilniaus geležinkelio stoties į oro uostą.

"Prieš išvykdama dar spėjau atsiimti autobusu tėvų siųstą ryšulėlį. Pamiršau flisinį bluzoną, be kurio naktys būtų buvę sunkiai ištveriamos, ir dar kelis daiktus", – pasakojimą tęsė R.Budnikaitė.

Keturios valandos skrydžio, ir komanda atsidūrė Kazachstane, kuriame lietuvių ekspedicija pastarąjį kartą lankė prieš devynerius metus.

Su Rusija, Kinija, Kirgizstanu, Uzbekistanu, Turkmėnistanu ir Kaspijos jūra besiribojančios Vidurio Azijos valstybės gamtinės sąlygos, anot pašnekovės, smarkiai skiriasi nuo Sibiro. Tarkim, pietuose temperatūra vasarą gali pakilti gerokai virš 40 laipsnių karščio. Tuo metu stepėse galima sutikti nuodingų skorpionų, vorų ir laukinių šunų. Su pastaraisiais Robertai teko susidurti akis į akį Džezkazgane, laimei, keturkojai buvo bailūs ir spruko vos tik pamatę žmones.

"Tiesa, kitai – Pietų – grupei mažiau pasisekė. Kol mus kepino saulė, juos merkė lietus. Mačiau nuotraukas, kaip dalyviai iš batų pylė vandeniįir pačių suręstais stogeliais bandė gelbėti laužo ugnį, – Šiaurės grupės narė džiaugėsi, kad tokia "laimė" teko ne jai. – Per bandomąjį žygį bridome vandeniu, todėl visą tai būčiau pakartojusi ir Kazachstane. Vis dėlto saulė man kur kas labiau patinka nei lietus."

Kalba – ne kliūtis

Pirmą naktį Šiaurės grupė praleido Kazachstano sostinėje Astanoje. Lietuviai įsikūrė nakvynės namuose.

Vėliau ekspedicijos dalyviai trumpam apsistojo Karagandoje, lietuvių dvare-sodyboje, o iš ten traukiniu 12 val. bildėjo į Džezkazganą, kurį nuo Karagandos skyrė bemaž 600 km.

"Važiavome senu traukiniu su gultais virš galvų. Pasirodo, norėdami sėdėti viename kupė, kazachai iš anksto perka bilietus, todėl mums teko išsibarstyti po vagonus. Nustebino kartu važiavusių vietinių svetingumas. Jie vaišino pyragais, kitais skanėstais ir vis teiravosi, kokie vėjai mus čia atnešė", – atsakyti į smalsių kazachų klausimus išvaizdžiai lietuvaitei nebuvo sunku.

Priešingai nei ankstesnėse ekspedicijose, šioje didžioji dalis dalyvių mokėjo rusų kalbą ir kirilicą. Likusiesiems dar oro uoste buvo išdalyti lapai su abėcėle.

"Ant paminklinių akmenų lietuvių vardai ir pavardės rašomos tik kirilica – lotyniškų rašmenų ten nė su žiburiu nerasite, todėl tiems, kurie nemoka rusų kalbos, abėcėlė buvo būtina", – aiškino mergina.

Atpažino pagal saulutes

Ekspedicijos metu dalyviai aplankė maždaug šešiolika kapinių ir surado apie 200 lietuvių kapaviečių.

"Turėjome savo strategiją – kiekvienas žmogus gaudavo po dvi eiles. Šukuoja jas ir ieško lietuvių. Radęs šūkteli. Jei šalia yra grupės vadovas, navigacijoje jis pažymi rastą kapavietę, o mes arba toliau ieškome, arba tvarkome", – kalbėjo kaunietė.

Ekspedicijos dalyviai skynė žoles, pjovė sumedėjusius jų stiebus, dažė kapavietes juosiančias tvoreles. Mosuoti teptuku bene labiausiai patiko Robertai. Tiesa, po tokių darbų rankas jai tekdavo ilgai mirkyti vaitspirito voniose. Dažai pasmerkė ir merginos marškinėlius su ekspedicijos logotipu – iš jų liko tik medžiagos skiautė su spalvotomis dėmėmis.

"Tvarkėme ir pačius antkapius. Radę išblukusias raides bandėme jas bent kažkiek atnaujinti", – sunkiai iššifruojamų, laiko nugairintų užrašų, merginos skaičiavimais, grupė rado nemažai.

Tais atvejais, kai buvo neįmanoma įskaityti raidžių, juos gelbėjo simboliai – antkapiuose pavaizduotos saulutės. Jos esą leido suprasti, kad čia amžinojo poilsio atgulęs kraštietis.

"Misija Sibiras’18" dalyviai rado ir vos kelerių metų senumo lietuvių kapaviečių. Jų tvarkyti nereikėjo.

"Matyt, tai daro jų artimieji, kurie gyvena Kazachstane. Beje, pastebėjau, kad dauguma naujų kapaviečių puoštos dirbtinėmis gėlėmis. Pas mus toks reiškinys kur kas retesnis", – kaunietė neabejojo, kad tokį sprendimą artimieji priėmę dėl prastos žemės.

Visus vienijo daina

Po dienos darbų grįžę atgal į stovyklavietę lietuviai nesėdėjo sudėję rankų.

"Gaminome kryžius. Tai sunkus ir daug kruopštumo reikalaujantis darbas", – tikino pašnekovė.

Skirtingų dydžių kryžius ekspedicijos dalyviai puošė lietuviškomis saulutėmis ir kitais ornamentais. Ant kiekvieno jų tvirtino specialias lenteles su užrašais ir paaiškinimais lietuvių ir rusų kalbomis.

Vieną medinuką "Misija Sibiras’18" dalyviai įsmeigė laukuose, kur aptiko dviejų partizanų kapus. Kitas, įspūdingo – 6 m – dydžio kryžius ramybę rado vadinamose mamų kapinėse, kur palaidoti vaikai iki trejų metukų.

"Buvo vėlyvas vakaras. Vaikinai net suplukę kasę žemę, o merginos sustojusios ratu, viena kitą apglėbusios per liemenį, dainavo dainas, – R.Budnikaitės širdį virpino ne tik mintis apie čia palaidotus mažuosius, bet ir daina, skirta mamai. – Nesu iš tų, kurias graudina dainos skirtos tėvynei, tačiau eilutės, dedikuotos mamoms, kaip niekad griebė už širdies."

Dainos, anot merginos, buvo ta grandis, kuri jungė Šiaurės grupės narius visos ekspedicijos metus. Atlikėjos Alinos Orlovos "Ramybė" ar Gyčio Paškevičiaus "Mano kraštas" lietuvių lūpose skambėjo ir dienomis dirbant, ir vakarais gaudant atokvėpį. Pasibaigus ekspedicijai grįžusius namo lietuvius sveikinusi Prezidentė Dalia Grybauskaitė neslėpė susižavėjimo, kad šiųmečiai dalyviai pirmieji, dainą užtraukę prie jos stalo.

"Daina gelbėjo ir Pietų komandą, kuriai, kaip jau minėjau, teko oro išbandymai", – pridūrė Šiaurės komandos narė.

Kartotų ekspediciją

Paklausta, kas buvo sunkiausia dešimt dienų trukusios ekspedicijos metu, Roberta susimąstė.

"Rauni žoles viduryje nieko plikomis rankomis, be sekatoriaus. Ant delnų – pūslės, o tu galvoji: kam viso to reikia? Žolės ataugs, kapo greičiausiai niekas daugiau nelankys, o tada sulauki nuo ašarų springstančios nepažįstamos moters skambučio, kuri dėkoja už dėmesį, parodytą jos giminaičių amžinojo poilsio vietai, ir supranti, kad tie žmonės ir yra tai, dėl ko darbas įgauna prasmę. Todėl sakiau ir sakysiu, kad ekspedicija yra neįkainojama savo idėja", – dvidešimtmetės pasakojimą nutraukė pro šalį važiuojantis traukinys.

Dirstelėjusi į jį Roberta mintimis vėl grįžo į kelionės pradžią – traukinio kupė, kurioje ekspedicijos dalyviai bandė ragauti kumysą – kumelės pieną.

"Aš lūpų net nepriliečiau prie butelio. Negaliu gerti karvės pieno, ką jau kalbėti apie kumelės. Kiti paragavo po gurkšnį. Beje, kumyso lauktuvių parvežėme Pietų grupei, o oro uoste iš ambasadoriaus mes patys dovanų gavome šokolado ir kurto, gaminto iš kumelės pieno. Jis labai sūrus ir maistingas – 100 g yra apie 60 g baltymų, – R.Budnikaitė netruko prisiminti vieną įdomią istoriją, susijusią su specifinio skonio sūriu. – Kai lankiausi buvusiame moterų lageryje įrengtame muziejuje, gidė pasakojo, kad į čia kalinčias moteris vietiniai kadaise mėtydavo mažus akmenukus. Sargybiniai šaipydavosi, kad net savi jų nekenčia. Pasirodo, tie akmenukai buvo maži sūrio gabaliukai, o kalinčiųjų artimieji juos mėtė per tvorą, kad mylimos mamos, žmonos, dukros ar seserys turėtų ką valgyti."

Prieš baigiant pokalbį pasiteiravome, ką ekspedicija davė Robertai. Po klausimo ir vėl sekė pauzė, o po jos – šypsena.

"Vos tik įsėdusi į lėktuvą apsiverkiau. Nežinau, ar todėl, kad pasiilgau Lietuvos, ar todėl, kad gaila taip greit Kazachstane prabėgusio laiko. Jei tik būtų galimybė, viską kartočiau. Deja, ši galimybė duota tik kartą. Dabar nekantriai laukiu susitikimo su močiute. Pamatysiu jos emocijas ir darsyk sudėliosiu savąsias", – atsisveikino R.Budnikaitė.

Keitėsi kryptis

Projektas "Misija Sibiras" vyksta jau trylika metų. Šią vasarą tvarkyti apleistų lietuvių kapų vyko septynioliktoji ekspedicija.

"Sunku išskirti kurią nors vieną ekspediciją. Visos ypatingos.  Tiesa, šiųmetė situacija išskirtinė. Visų pirma tuo, kad pasiruošimo etape dalyviai turėjo greitai persiorientuoti. Pradžioje jie ruošėsi vykti į Krasnojarską, susitikinėjo su tremtiniais. Likus dviem savaitėms iki kelionės pradžios, sužinojome apie pakeitimus, – projekto "Misija Sibiras" vadovė Raminta Kėželytė džiaugėsi, kad komandų tai nepalaužė. – Dalyviai labai greit surado naujus kontaktus ir ėmė susitikinėti ne tik su tremtiniais, bet ir politiniais kaliniais, o tai yra kitas reikšmingas šios ekspedicijos faktorius."

Birželio pabaigoje Rusijos Federacijos ambasada Lietuvoje užkirto kelią jaunimo ekspedicijos "Misija Sibiras'18" kelionei į lietuvių tremtinių palaidojimo vietas Rusijoje, todėl projekto organizatoriai nusprendė pakeisti ekspedicijos kryptį. Į Kazachstaną, Karagandą vyko dvi komandos, o ten jų keliai išsiskyrė. Pietų komanda vyko į Balchašą, Šiaurės – į Žezkazganą.

"Niekada nelyginau komandų, nes kasmet jos labai skirtingos", – paklausta, kaip renkami dalyviai ekspedicijoms, R.Kėželytė tikino, kad nėra kriterijų sąrašo.

Formuojant komandas, pasak jos, svarbiausia ne asmenybės spindesys, o gebėjimas dirbti komandoje ir bendradarbiauti.

"Smagiausia, kad žmonės, kurie kelionės pradžioje buvo nepažįstami, atgal į Lietuvą grįžo būdami vieninga komanda. Kas ekspedicijos dalyvių laukia toliau? Juokaujame, kad, pasibaigus ekspedicijai, prasideda misija. Noriu pasakyti, kad pagrindinis projekto tikslas – pilietiškumo ugdymas, o tam nepakanka dviejų savaičių. Svarbu, kad apie tai būtų kalbama nuosekliai", – apie estafetę, kurią po metų perims "Misija Sibiras’19" dalyviai, kalbėjo projekto vadovė.