M.Bartninkas Kauno apygardos teisme – ne  naujokas. Su pertrauka čia dirba dešimt metų. Kaip teisėjo padėjėjas startavo 2008 m., dirbo skyriaus pirmininko patarėju, 2017 m., po darbo tuomečiuose Kauno ir Kėdainių apylinkių teismuose, į Kauno apygardos teismą grįžo kaip teisėjas, vėliau buvo paskirtas Civilinių bylų skyriaus pirmininku.

– Pastarąjį pusmetį laikinai ėjote Kauno apygardos teismo pirmininko pareigas. Tad, galima sakyti, kad šį teismą pažįstate iš vidaus. Kokie artimiausi jūsų planai ir kokių pokyčių laukti?

Labai svarbu suprasti, kad stipria teismų sistema yra suinteresuota visa visuomenė, o nespręsdami šios problemos ilgainiui galime susidurti su dideliais iššūkiais.

– Darbo teisme specifika man iš tikrųjų yra gerai žinoma, dalis idėjų jau įgyvendinta arba įgyvendinama. Pagrindinis tikslas yra kuo didesnė teismo veiklos kokybė. Kaip tai pasiekti? Suformuoti kvalifikuotą ir motyvuotą kolektyvą bei sudaryti jam sąlygas kokybiškai vykdyti darbo funkcijas. Tikslas – ambicingas, juo labiau kad ne viskas priklauso nuo teismo vadovų.

Kalbu pirmiausia apie finansinius aspektus, mažus darbo užmokesčius, dėl kurių pritraukti dirbti į teismą stipriausius teisininkus tampa vis sudėtingiau.

Kitas aspektas – organizacinės sąlygos. Labai svarbu, kad teismo vadovybė netrukdytų dirbti, negriautų to, kas veikia, bet, priešingai, padėtų; atsižvelgdama į kolektyvo poreikius, optimizuotų procesus taip, kad darbo funkcijas kokybiškai vykdyti būtų kuo paprasčiau, aiškiau ir konkrečiau.

Tai yra nuolatinis procesas. Kaip pavyzdžius išskirčiau patobulintas bylų skirstymo taisykles, vidinių procedūrų efektyvumui didinti pasitelkiamą elektroninę dokumentų valdymo sistemą.

Savo prioritetu laikau psichologinių darbo sąlygų užtikrinimą, kad būtų skatinamas visų kolektyvo narių įsitraukimas, tobulinama vidinė komunikacija, grįžtamasis ryšys, jog kiekvienas jaustųsi svarbia organizacijos dalimi.

– Kalbate apie psichologines darbo sąlygas teisme. Bet teisėjo darbas atrodo toks individualus ir suburti draugišką kolektyvą, ko gero, nelengva?

– Taip, darbo pobūdis – toks individualistinis, kai yra daug nedidelių komandų – teisėjas, teisėjo padėjėjas, teismo posėdžio sekretorė ir t.t. Todėl kalbėti būtų galima apie platesnes kolektyvo diskusijas formalių ar mažiau formalių susitikimų pagrindu.

Dalyvavau konferencijoje, kurioje kalbėjo Amsterdamo teismo pirmininkė. Tai didžiulis teismas – jame dirba virš 1 000 žmonių, keli šimtai teisėjų. Jie kartą per savaitę susirenka grupėmis po 50 skirtingų pareigybių žmonių ir diskutuoja su teismo veikla susijusiais klausimais. Tam skiria apie pusdienį.

Esu pasidalijęs tokia iniciatyva, bet sulaukiau pastebėjimų, kad gal jie turi mažiau bylų ir gali sau tai leisti.

Beje, Amsterdamo teismas taip pat vykdė apklausą ir tik 20 proc. pritarė tokiam formatui, 80 proc. tai laikė laiko gaišimu. Kai po penkerių metų praktikos vėl surengė apklausą, jau 80 proc. pasisakė, kad neįsivaizduoja darbo be šitų susitikimų, ir tik 20 proc. – kad gal jiems to ir nereikia.

– Minėjote mažą darbo užmokestį, bet visuomenė įsivaizduoja, kad teisėjų atlyginimai yra dideli. Kokie jie iš tiesų?

– Apylinkės teismo teisėjo atlyginimas, jei jis neturi stažo valstybės tarnyboje, siekia 1,6–1,7 tūkst. eurų, atskaičiavus mokesčius. Kai kalbame apie patį didžiausią darbo užmokestį teismų sistemoje turint ilgiausią galimą stažą, tai Aukščiausiojo Teismo pirmininko atlyginimas yra be kelių eurų 3 tūkst. Tai pačios aukščiausios kokybės, kvalifikuočiausio teisininko atlyginimas. Vidutinis mūsų teismo teisėjo atlyginimas yra apie 2,3 tūkst. eurų.

Pridurčiau, kad kalbame apie teisininką, kuriam keliami itin aukšti standartai, kuris turi turėti bakalauro, magistro teisinį išsilavinimą, penkerių metų darbo stažą, pereiti sudėtingą procedūrą tam, kad taptų teisėju. Dar pridėkime didelius darbo krūvius, atsakomybę priimant sprendimus, nuo kurių kokybės priklauso žmonių likimai.

Kitas svarbus dalykas – ribojimai užsiimti kitomis veiklomis ir turėti papildomą pinigų šaltinį.

Vilniaus universiteto apklausa parodė, kad daugiau teisę studijuojančiųjų save mato renkantis kitas teisininkų profesijas, bet ne teisėjo. Ir argumentas – atlyginimas.

Problema yra ne tik teisėjų atlyginimas. Didesniuose miestuose labai sunku pritraukti kitus teismo darbuotojus, kai kalba eina apie 1 000 eurų darbo užmokestį.

– Neretai įvairių Lietuvos teismų pirmininkai, ypač apylinkių teismų, skųsdavosi dideliais teisėjų darbo krūviais. Kokia situacija Kauno apygardos teisme? Kiek yra teisėjų? Kiek bylų per metus išnagrinėja vienas teisėjas?

– Kauno apygardos teisme vienam teisėjui tenkantis darbo krūvis yra vienas iš didžiausių, lyginant su kitais apygardų teismais. Dėl šios priežasties 2018 m. liepos 1 d. į Kauno apygardos teismą buvo perkeltas vienas teisėjo etatas ir bendras teisėjų skaičius padidintas iki 43.

Kalbant apie skaičius, vidutiniškai vienas teisėjas, arba kaip trijų teisėjų kolegijos pirmininkas, 2020 m. išnagrinėjo apie 150 bylų. Jeigu pridėtume bylas, kurias nagrinėjant teisėjai dalyvavo kaip kolegijos nariai, būtų apie 250 bylų per metus, arba vidutiniškai po vieną bylą kiekvieną darbo dieną.

Be abejonės, apylinkių teismuose išnagrinėjamų bylų skaičius yra didesnis, bet turime nepamiršti, kad apygardos teisme paprastai nagrinėjamos sudėtingesnės bylos, nėra šabloninių teismo įsakymų ar teismo leidimų bylų. Ir, kaip minėjau, bylų įvairovė yra pati didžiausia, tad didelis darbo krūvis taip pat – iššūkis, kuriam suvaldyti reikalingos visų bendros pastangos.

– Lietuvos darbdaviai vieningai skelbia apie darbuotojų trūkumą. Kokia situacija dėl teisėjų – trūksta, netrūksta?

– Minėjau, kad nuo 2018 m. liepos 1 d. teisme yra 43 teisėjų pareigybės. Tačiau nuo to laiko dar nebuvo nė vienos dienos, kad visos vietos būtų užpildytos. Priežastys – įvairios: be išeinančiųjų sulaukus įstatyme nustatyto amžiaus ar dėl karjeros pereinančių dirbti į kitus teismus, Lietuvoje vis daugiau teisėjų išeina iš darbo savo noru dėl mažėjančio teisėjo profesijos prestižo. Kita, jau minėta, priežastis – nepatrauklus darbo užmokestis.

Mes turėsime problemų su teisėjų pritraukimų į teismų sistemą. Tai rodo tiek mažesnis dalyvių, laikančių teisėjų egzaminą, skaičius, tiek mažesnis procentas išlaikančių tą egzaminą – gal dalyvauja silpnesni kandidatai.

Nors šiais metais darbą Kauno apygardos teisme pradėjo penkios teisėjos, šiuo metu trūksta dar penkių, viena teisėja sėkmingai dalyvauja atrankoje į Lietuvos apeliacinį teismą, dar trys teisėjai 2022 m. sulauks maksimalaus įstatyme numatyto amžiaus.

Daug tikimės tiek iš besibaigiančios atrankos Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų vietoms užimti, tiek ir iš neseniai paskelbtos Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos.

– Kaip nėra namų be dūmų, taip, ko gero, ir institucijų – be trūkumų. Kokie trūkumai Kauno apygardos teisme jums atrodo ydingi? Kaip ketinate spręsti problemas Kauno apygardos teisme?

Kauno apygardos teisme vienam teisėjui tenkantis darbo krūvis yra vienas didžiausių. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

– Aš vadovaujuosi principu, kad kiekvienas vadovas problemas, su kuriomis susiduria jis ar jo organizacija, turėtų spręsti, o ne viešai dėl jų skųstis. Išimtis galėtų būti nebent tos problemos, kurių patys išspręsti negalime.

Viena iš jų, kaip minėjau, neadekvatus, darbo krūvio ir atsakomybės neatitinkantis darbo užmokestis, nekonkurencingas kitų teisinių profesijų kontekste.

Nors dažnai kalbama, kad didesnių teismų finansavimu yra suinteresuoti tik teisėjai ar teismų darbuotojai, labai svarbu suprasti, jog stipria teismų sistema yra suinteresuota visa visuomenė, o nespręsdami šios problemos ilgainiui galime susidurti su dideliais iššūkiais siekdami, kad teisėjų pareigybes užimtų pažangūs, kokybiškai dirbti galintys specialistai.

Grįžtant prie jūsų klausimo, be jokios abejonės, įvairiose srityse yra tobulintinų dalykų, pastangos yra ir toliau bus skiriamos didesnės kokybės paieškoms.

– Teisėsaugos institucijos neretai deklaruoja savo atvirumą visuomenei. Kaip jūs įsivaizduojat tą komunikavimą, kad visuomenei teismas neatrodytų kaip bauginanti institucija.

– Plačiąja prasme bet kurios institucijos tikslas yra tarnauti žmonėms, užtikrinti sklandų gyvenimą visuomenėje, ginti teisėtus visuomenės interesus. Čia įdomus paradoksas, kad egzistuoja daug išankstinio neigiamo požiūrio į institucijas.

Apklausų rezultatai rodo, kad blogiausiai teismus vertina tie, kurie teisme nėra buvę. Gal tai yra mūsų istorinės, kultūrinės patirties rezultatas, gal tai mūsų mentalitetas, kad mes dažniau stiklinę matome apytuštę, o ne apypilnę. Tačiau tarptautinėje sistemoje mūsų teismai yra matomi kaip pažangūs.

Tarkime, prasidėjus pandemijai, Vokietijos, Prancūzijos teismai užsidarė, nes jie neturi e.bylų, t.y. žmonės neturi galimybės pateikti dokumentų teismui arba susipažinti su bylos medžiaga būdami namuose, kaip kad yra pas mus. Virš 80 proc. administracinių bylų tvarkomos e.erdvėje.

Skandinavai teismo atvirumą ir viešumą supranta kaip galimybę atvykti ir stebėti teismo posėdį. Visus teismų sprendimus mes skelbiame viešai. Pas juos to nėra.

Tarkime e.bylų paskirstymo sistema dar daugeliui Europos teismų atrodo kaip siekiamybė.

Informacija apie klaidas ar net nusikaltimus, kuri patenka į viešąją erdvę, turime suprasti, daugeliu atveju yra tam tikra viešumo ir atvirumo išraiška arba noras parodyti nepakantumą korupcijai ar su teisėjo elgesiu nesuderinamiems dalykams.

Viliuosi, kad stigma mažės, mažės priešpriešos ir daugiau kalbėsime apie konstruktyvią kritiką, kuri yra labai svarbi.

– Keista kad prasčiausiai teismus vertina juose nebuvę, nes atrodo iš 100 proc. čia buvusių 50 proc. jau bus nepatenkinti teismu, nes ne jiems palankus sprendimas buvo priimtas.

Informacija apie klaidas ar net nusikaltimus, kuri patenka į viešąją erdvę, turime suprasti, daugeliu atveju yra tam tikra viešumo ir atvirumo išraiška.

– Nebūtinai. Labai priklauso nuo paties proceso. Todėl mes diskutuojame ir apie nuotolinius teismų posėdžius, kurie yra efektyvūs, sutaupo kelionės į teismą išlaidas. Bet negalime palyginti su situacija, kai asmuo turi ateiti į teismą ir akis į akį susidurti su teisėju, kai ant Konstitucijos uždėjęs ranką turi prisiekti sakyti tiesą.

Tobulėjimo kryptis turėtų būti, kad, išnagrinėjus rezonansinę bylą, būtų labai aiškiai visuomenei įvardijami esminiai aspektai, kodėl nutartis yra tokia.

– Kauno apygardos teismas yra išorinis Kauno apylinkės teismo administratorius. Redakciją vis pasiekia informacija apie ne itin gerą mikroklimatą apylinkės teisme, apie savotišką teismo pirmininko vadovavimo stilių. Tai anksčiau yra patvirtinęs ir buvęs Kauno apygardos teismo pirmininkas. Kokia šiandien situacija Kauno apylinkės teisme?

– Atsakydamas į pirmąjį klausimą įvardijau prioritetus, kryptis, į kurias investuosiu savo laiką ir energiją tam, kad užtikrinčiau didesnę Kauno apygardos teismo veiklos kokybę. Tas pats galioja ir išoriniam administravimui, tai yra priemonėms, skirtoms vertinti į Kauno apygardos teismo veiklos teritoriją patenkančių apylinkių teismų veiklą.

Jau pradėjome rengti 2022 m. administracinės veiklos planą ir jame ypatingas dėmesys bus skiriamas trims aspektams: psichologinės būklės apylinkių teismuose vertinimui, darbo krūviams ir etikos reikalavimų laikymuisi.

Tikiuosi, kad užsibrėžti tikslai leis objektyviai įvertinti esamą padėtį. Signalų, kad yra įtampų, girdime, bet gal tai leis objektyviau įvertinti įtampas, įvardyti esmines kylančių įtampų priežastis ir pasiūlyti priemones problemoms spręsti.

– Kokius išskirtumėte būtinus teisėjo bruožus, lemiančius sėkmingą vadovavimą teismui?

– Sisteminis mąstymas, užtikrintumas priimant sprendimus, gebėjimas išklausyti, valdymasis kritinėse situacijose. Šie bruožai svarbūs tiek profesionaliam teisėjui, tiek sėkmės lydimam vadovui. Iš vadovo taip pat tikimasi iniciatyvumo, komunikacinių įgūdžių, gebėjimo telkti kolektyvą. Kita vertus, kaip ir krepšinyje, organizacijos sėkmė yra bendro kryptingo komandinio darbo rezultatas.