Tiesa, karantinas planus kiek pristabdė. Tačiau jis – ne priežastis nustoti daryti gerus darbus. Drauge su Kaune esančiu lino gaminių salonu "Jaukūs namai" ponia Yuko sausį ėmėsi įdomaus ir kilnaus projekto. Jo metu surinktos lėšos bus skirtos paramos fondui "Rugutė", dirbančiam su onkologinėmis ligomis sergančiais vaikais. Japonai nuo seno garsėja pakavimo į tekstilę menu – furošikiu. Paprastai tam naudojama medvilnė arba šilkas, tačiau projekto metu buvo pagamintos furošikio pakuotės-skarelės iš lietuviško lino. Ponia Yuko "Kauno dienai" sutiko papasakoti apie furošikio meną ir savo įspūdžius Lietuvoje.

– Lietuviams furošikio pakavimo technika dar menkai žinoma. Kiek egzistuoja skirtingų būdų, kuriais galima suvynioti dovaną? O galbūt į furošikį japonai vynioja ne tik dovanas?

– Furošikis yra kvadrato formos audinio gabalas. Japonijoje ši technika įvairiems tikslams naudojama nuo seniausių laikų. Yra septyni pagrindiniai furošikio naudojimo būdai. Pavyzdžiui, daiktų saugojimas, dokumentų ar drabužių tvarkymas, dovanų pakavimas, daiktų apdengimas. Furošikis taip pat dažnai naudojamas vietoje maišelio ar dėžės ir nešiojamas kaip skraistė ar šalikėlis. Mano vaikystėje furošikis buvo naudojamas įvairiais būdais. Pavyzdžiui, kimono pardavėjas ateidavo pas mus į namus, į furošikį supakavęs kimono prekes, ir jas rodydavo mano mamai. Arba sakės pardavėjas atnešdavo į furošikį sudėtus sakės butelius. Namuose furošikis buvo ir tebėra naudojamas brangiems daiktams – keraminiams indams, paveikslams, arbatos ceremonijos reikmenims saugoti.

Ypatumai: fu­ro­ši­kis iš li­no pa­si­žy­mi tuo, kad jį ma­lo­nu lies­ti, šis audi­nys yra pa­tva­rus.

Tradiciškai furošikio dydis priklauso nuo naudojimo tikslo. Dovanoms ar saldumynų dėžėms pakuoti naudojamas 70x70cm dydžio furošikis. Švenčių ar laidotuvių atveju, pinigų vokelis supakuojamas 45x45 cm dydžio šilkinėje medžiagoje. Dideliems daiktams pakuoti ar nešioti vietoje krepšio naudojamas medvilninis 90x90 cm arba didesnis furošikis. Kadangi pasitelkiant šią techniką pakuojami įvairūs daiktai, gali atrodyti, kad prisiminti, kaip juos visus supakuoti, yra sudėtinga. Tačiau pagrindiniai dovanų pakavimo būdai yra tik du. Paprastai daiktus pakuojame surišdami audinio kampelius į mazgą centre, o oficialias dovanas pakuojame be mazgų. Furošikio mazgu galima tvirtai surišti, tačiau jis taip pat lengvai atrišamas. Šis mazgas tinka visiems pakavimo būdams. Yra pakavimo būdų, pritaikytų pagal daiktų formą, kad būtų galima lengvai juos nešioti. Tarkime, stiklainį ar arbūzą. Taip pat yra keli būdai, kaip iš furošikio pasidaryti krepšelį.

– Ar Japonijoje ši technika vis dar populiari? O gal ji jau nelabai naudojama kasdieniame gyvenime?

– Furošikio technika iki šiol naudojama kasdieniame gyvenime jau minėtais septyniais būdais. Vienas labiausiai kasdien naudojamų furošikio pavyzdžių – pietų dėžutės "Bento" pakavimas. Kiekvieną rytą mamos pakuoja vaikams pietų dėžutes furošikio pavidalo medžiagytėmis. Pietų metu vaikai mokyklose atriša mazgą, ištiesia atrištą medžiagėlę kaip staltiesę, ant jos padeda pietų dėžutę ir valgo. Paskui vėl supakuoja tuščią dėžutę į medžiagytę ir parsineša į namus. Lygiai tą patį daro ir suaugusieji darbe. Sunkiems ar dideliems daiktams nešioti taip pat labiau naudojame furošikį nei maišelius. Tortų ar gurmaniško maisto parduotuvėse įsigytoms prekėms išsinešti vietoje popierinių maišelių taip pat kartais naudojama furošikio technika. Ruošiantis kelionei, šiuo būdu taip pat galima surūšiuoti daiktus lagamine. Furošikį patogu naudoti ir palaikant tvarką spintoje. O Japonijos parlamentarai ir valstybės tarnautojai, naudodami furošikį, nešiojasi dokumentus.

Japonijoje furošikis perduodamas iš kartos į kartą, todėl linas – šiai tradicijai puikiai tinkanti medžiaga.

– Tradiciniai furošikio audiniai yra medvilnė ir šilkas. O lietuviškas linas – ar jis tinkamas šiai technikai?

– Japonijoje nėra lininių furošikių, bet ši technika turi sąsajų su linu. Japonijoje lino lapelių raštas nuo senų laikų yra laikomas laimingu, todėl naudojamas ant furošikio medžiagų. Karantino metu organizavau dirbtuves nuotoliniu būdu ir sulaukiau klausimo, kaip būtų galima įsigyti furošikių. Šiuos audinius pirkti iš Japonijos būtų gana brangu dėl siuntimo išlaidų. Tad kilo mintis panaudoti lietuvišką liną kaip furošikį. Šią techniką išbandžiau su namuose turima lino staltiese – visai gražiai išėjo. Taip ir gimė idėja sukurti lino furošikį, kuris sujungtų Japonijos ir Lietuvos kultūras. Japonų dizaineris padėjo sukurti furošikio naudojimo instrukcinius bukletus. Sukūrėme ir vaizdo įrašą apie šios technikos naudojimo būdus. Jam panaudota vaikiška japonų daina "Aka Tonbo" (liet. "Raudonas laumžirgis"), kurią aranžavo atlikėjas Leonas Somovas.

Furošikis iš lino pasižymi tuo, kad jį malonu liesti, ši audinys yra patvarus. Natūralios medžiagos, skirtingai nei sintetinės, išlieka gražios ilgą laiką. Japonijoje furošikis perduodamas iš kartos į kartą, todėl linas – šiai tradicijai puikiai tinkanti medžiaga. Tikiuosi, kad japonams patiks lininis furošikis. Manau, kad jis suteiks vertę ir pasiūlys naujų panaudojimo būdų japonų kultūroje. Norėčiau lietuviams pristatyti furošikio technikos pranašumus, o japonams – lino teikiamas galimybes.

– Lietuvoje gyvenate jau trečius metus. Kokia per šį laiką mūsų šalis jums pasirodė? Kuo, jūsų nuomone, japonai ir lietuviai yra panašūs? Kokie lietuviški įpročiai ir papročiai jus labiausiai nustebino?

– Lietuvoje sužinojau apie labai gražią tradiciją, kai mokslo metų pradžioje ir pabaigoje mokiniai dovanoja mokytojams gėlių. Taip pat išgirdau apie lietuvišką tradiciją branginti bites. Man labai patinka žodis "bičiuliai". Įdomu, kad bitėms priskiriami veiksmažodžiai yra tie patys, kuriuos vartojate ir kalbėdami apie žmones. Kalba stipriai atspindi tautos kultūrą, tad norėčiau paskaityti lietuviškų patarlių ar senolių išminties knygų. Lietuvoje, kaip ir Japonijoje, yra keturi metų laikai. Mes gana panašiai gyvename, paisydami sezoniškumo. Esame panašūs ir tuo, kad mokame priimti naujus užsienio šalių papročius, išlaikydami ir savas tradicijas.

Galimybės: yra ke­li bū­dai, kaip iš fu­ro­ši­kio pa­si­da­ry­ti krep­še­lį.

– Ar turėjote kokių nors sąsajų su Lietuva iki atvykdama čia?

– Prieš atvažiuodama į Lietuvą atsitiktinai sužinojau apie "Kakės Makės" knygeles. Panorau jas išleisti Japonijoje, tad prieš išvykdama skubiai ieškojau vietinės leidyklos, kuri sutiktų tai padaryti. Atvykus į Lietuvą, ši svajonė išsipildė – 2019 m. lapkritį pavyko išleisti pirmąją knygelę Japonijoje, kuri sulaukė nemažo susidomėjimo. Dabar kaip tik prasidėjo antrosios knygelės leidybos procesas, ji turėtų pasirodyti šių metų gegužę. Tikiuosi, kad japonai tėvai ir seneliai, pirkdami vaikams šias knygeles, daugiau sužinos apie Lietuvą ir jausis artimesni šiai šaliai.

– Žinau, kad mokotės lietuvių kalbos ir lietuvių liaudies dainų. Ar jums pačiai muzika yra artima?

– Prieš dvejus metus sužinojau apie medines kankles. Jų gražus skambesys mane tiesiog sužavėjo. Taip ir pradėjau pati groti kanklėmis. Lietuvių kalba yra labai sunki, bet grįžusi į Japoniją norėčiau prisiminti daug lietuvių liaudies dainų. Kanklės puikiai dera su japonų dainomis, todėl kartais savo mėgstamas japoniškas melodijas groju kanklėmis. Kalėdų laikotarpiu įrašiau lietuvišką lopšinę, kurios tekstą išverčiau į japonų kalbą. Dainavau akompanuodama sau kanklėmis. Šį įrašą nusiunčiau Tokijuje gyvenantiems anūkams. Vaikai sakė, kad anūkai labai įdėmiai klausėsi ir žiūrėjo į instrumentą, kadangi kanklių Japonijoje nėra. Lietuvoje muzika dovanojo man daug susitikimų ir naujų draugų. Pastebėjau, kad turite daugybę nuostabių muzikantų, o jiems čia kurti yra palankios sąlygos. Anksčiau su vyru dažnai apsilankydavome operoje ir koncertuose. Koronavirusas pakeitė situaciją. Iš visos širdies apgailestauju, kad muzikantai negali vykdyti savo veiklos taip, kaip norėtųsi. Tačiau mes dabar ketiname nuotoliniu būdu organizuoti japoniškų dainų koncertą, skirtą praėjusiems diplomato Chiunės Sugiharos metams. Tikiuosi, kad koncertas sudomins Lietuvos žmones.

– Pastaruoju dešimtmečiu Lietuvoje japonų kultūra ir kalba labai išpopuliarėjo. Daug jaunuolių baigia japonų kalbos ir kultūros studijas, domisi manga, anime filmukais. Iki karantino vykdavo nemažai japonų kultūros ir kino festivalių. Ar pastebėjote lietuvių meilę japonams?

– Kai atvykau į Lietuvą, buvau labai maloniai nustebinta, sužinojusi, kiek daug žmonių domisi Japonijos kultūra. Dažnai iš aplinkinių girdžiu, kad Japonija yra ta šalis, kurią jie labiausiai norėtų aplankyti. Mane pradžiugino ir nustebino tai, kad nemažai mano draugų vaikų mokosi japonų kalbos. Susipažinau su studentais, norinčiais studijuoti Japonijoje. Linkiu, kad atsivertų studijų Japonijoje galimybės tiems, kurie to labai trokšta. Būtų puiku, jei daugiau lietuvių jaunimo atvyktų į šią šalį.

– Ką iš giminių palikote Japonijoje? Ar gimtinėje gyvena jūsų vaikai?

– Tokijuje gyvena trys mūsų vaikai – du sūnūs jau vedę. Su vyru turime jau tris anūkus – penkerių, trejų ir vienų metų. Dukra mokosi architektūros magistrantūroje.

Galimybės: yra ke­li bū­dai, kaip iš fu­ro­ši­kio pa­si­da­ry­ti krep­še­lį.

– Kaip sekasi išgyventi karantiną? Ar žinote, kokia situacija šiuo metu yra Japonijoje?

– Karantinas labai greitai mūsų gyvenimui pridėjo nuotolinį būdą, apie kurį iki šiol net nebuvome pagalvoję. Dabar jau įpratome kartą per savaitę nuotoliniu būdu susitikti su vaikais, gyvenančiais Tokijuje. Pernai lapkritį nuotoliniu būdu organizavau labdaros renginį, skirtą japoniškam gėlių aranžavimo menui – ikebanai pristatyti. Šio meno mokytoja buvo iš Indijos. Dėl karantino ji negalėjo organizuoti gyvų mokymų savo klasėje, todėl panoro tai daryti nuotoliniu būdu. Jos pastangomis 30 žmonių Lietuvoje, savo namuose, iš anksto pasiruošė gėlių ir dalyvavo paskaitoje. Jei nebūtų karantino, tokio renginio turbūt nebūtume suorganizavę. Dirbtuvėse dalyvavusios Lietuvos moterys pasižymėjo geru skoniu ir per dvi dienas trukusias pamokas sukūrė nuostabius ikebanos kūrinius. Mokytoja buvo maloniai nustebinta, o dalyvės sužinojo apie kitai kultūrai būdingą gėlių komponavimo stilių.

O vakar mano kanklių mokytoja buvo pakviesta į nuotolinę paskaitą, skirtą Bostone gyvenančių lietuvių bendruomenės studentams. Aš joje taip pat dalyvavau, ir kanklėmis pagrojau japonišką dainą. Šiandien žmonės susiduria su psichologiniais sunkumais, nes negali susitikti su artimaisiais ir laisvai judėti. Tačiau, kita vertus, dabar su įvairiais pasaulio kampeliais galima susijungti kitais būdais. Kalbant apie Japoniją, šalyje buvo prasidėjusi trečia koronaviruso banga. Vienu metu virusu užsikrėtusių žmonių skaičius smarkiai didėjo, bet dabar situacija vėl pamažu rimsta.