Iš kartos į kartą

Kai mokyklos laikais klausdavo, kuo nori būti užaugęs, Svajūnas prisimena nesakydavęs, kad bus ugniagesys, neįvardydavo ir daugumos berniukų siekiamybės – tapti kosmonautu, svajonės, jo žodžiais, buvo žemiškos. „Mūsų šeimoje inteligentų praktiškai nebuvo, tėtis – profesionalus vairuotojas ir tik vėliau perėjęs į priešgaisrinę tarnybą, mama – raštinės darbuotoja. Tėvai mums, vaikams, norėjo geresnio gyvenimo, stengėsi, kad baigtume aukštąjį mokslą, svajojo, kad nedirbsime sunkaus darbo. Tačiau gaunasi taip, kaip sudėlioja gyvenimas“, – atviravo pašnekovas.

1993 m. S. Šiuša baigė Kauno technologijos universitetą, jo žodžiais, tas laikmetis buvo labai sunkus, didelio darbų pasirinkimo nebuvo, o pagal įgytą prietaisų gamybos specialybę – iš viso jokio. Ar gautas diplomas dulka stalčiuje? „Pasižiūriu retkarčiais, taigi, nėra apdulkėjęs, – šypsojosi pašnekovas. – Prietaisų gamintojų nereikėjo ir anais laikais, ir dabar, paprasčiau viską importuoti nei gaminti sudėtingus prietaisus, į technologijas nebuvo investuojama“.

Paklaustas, kas lėmė, kad rinkosi ugniagesio profesiją, S. Šiuša nedaugžodžiavo: „gyvenimas“. Ir po trumputės pauzės papildė: „Giminėje nuo senų laikų buvo ugniagesių. Iš vaikystės prisimenu, kad Garbės lentoje Kauno priešgaisrinėje gelbėjimo valdyboje kabojo močiutės brolių portretai. Prieš man įsidarbinant, tėtis 20 metų dirbo Kulautuvos priešgaisrinėje tarnyboje. Ryšys su šia profesija giminėje buvo visą amžių“.

Net jei profesija ėjo iš kartos į kartą, kaip suprasti, kad pasirinkai teisingai? „Užtenka pirmo rimtesnio atvejo ir pamatai, ar tu sugebi dirbti šį darbą, ar ne. Jei kiekvieną kartą gaisro gesinti eisi drebėdamas, iš to nebus jokios naudos, netinkami asmenys labai greitai atsisijoja. Matyt, gelbėti ir padėti yra pašaukimas“, – samprotavo pašnekovas.

Pirmas krikštas

Pirmasis įrašas S. Šiušos Darbo knygelėje – 1994 m. lapkričio 17d. Ją keitė Valstybinio socialinio draudimo pažymėjimas, keitėsi pareigų pavadinimai, tačiau darbo pobūdis išliko tas pats. Ugniagesys puikiai prisimena pirmąją tarnybos dieną, lydėjusį sveiką nerimą – o kaip viskas bus? „Nebuvo taip, kad pačią pirmąją dieną gavome iškvietimą, pirmojo rimtesnio gaisro teko palaukti palyginti ilgai“, – prisiminė kulautuviškis.

Pirmą kartą Svajūnui su kolegomis prisiėjo gesinti ką tik pastatytą namą Raudondvaryje. Statinį buvo belikę priduoti ir įteikti raktus savininkams. Tačiau pirties pakūrenimas baigėsi namo gaisru, po kurio išsiskyrė sienos. Laimei, pirmasis krikštas buvo švelnesnis – be žmonių liepsnų apimtame pastate.

Savitumas: S. Šiuša pabrėžė, kad nors yra konspektai, kaip elgtis gaisro atveju, kiekviena situacija – vis kitokia, jos nesumodeliuosi pagal vieną instrukciją. / S. Šiušos asmeninio archyvo nuotr.

Paradinės pusės mažai

S. Šiušos žodžiais, per 30 metų visko buvo tiek daug, kad net nesuskaičiuosi. Žinoma, labiausiai įstrigo tie atvejai, kai pasisekė išgelbėti žmones stichijos vietoje, daugiau turto nei paprastai, išimti gyvus žmones iš avarijoje sumaitotų automobilių.

„Budime ne tik Kulautuvos ugniagesių komandoje, bet ir per renginius Kačerginės žiede. Viename jų pavyko išgelbėti lenktynininką, kuris po pusės reanimacijoje praleistų metų atsigavo. Po tokių atvejų išties atsiranda moralinis pasitenkinimas, kad viską pavyko atlikti gerai“, – sakė pašnekovas.

Svajūnui teko iš uždūmytos patalpos išvesti ne vieną žmogų, išgelbėti ne vieną gyvybę, tačiau Kačerginės atvejis jam labiausiai įsirėžė atmintyje. Ten pat glūdi ir tragiškai pasibaigę atvejai.

„Nebraukiu brūkšnelių, nevedu statistikos, žinau viena: išgelbėtų žmonių gerokai daugiau nei prarastų. Realiame gyvenime visų išgelbėti neįmanoma, taip būna tik filmuose“, – pabrėžė ugniagesys.

Kaip jam pavyksta susitvarkyti su emocijomis, kai gaisrai nusineša žmogaus gyvybę? „Aš vadovaujuosi principu: baigęs darbą, uždaryk duris ir namuose galvok, kalbėk apie kitus dalykus. Nes jei nuolat aukštais aukštyn krausi neigiamas patirtis, pakenksi savo nervų sistemai. Reikia išmokti atriboti darbą nuo poilsio, kas to nesugeba, tiek metų neišdirba, pasitraukia daug greičiau. Ugniagesys į darbą privalo ateiti pailsėjęs, būti psichologiškai stiprus, nes tenka pamatyti visko. Paradinės pusės, kai uniformos išlygintos ir nesuteptos suodžiais, neprisigėrusios dūmų kvapo, mūsų darbe mažai. Mano darbinė uniforma labai greitai arba susitepa, arba suplyšta“, – neslėpė pašnekovas.

Nebraukiu brūkšnelių, nevedu statistikos, žinau viena: išgelbėtų žmonių gerokai daugiau nei prarastų. Realiame gyvenime visų išgelbėti neįmanoma, taip būna tik filmuose.

Sąlygos pasikeitė iš esmės

Nors būdamas jaunas klasių mokinių sąsiuvinius pripaišydavo mašinyčių, gaisrinių automobilių tarp jų nebuvo. Tačiau S. Šiuša puikiai prisimena tuomečius gaisrinius automobilius, jie ir dabartiniai, ugniagesio žodžiais, skiriasi kaip diena ir naktis.

„Kai prisimenu darbo pradžią 1994 m., nėra net ką lyginti. Skiriasi ir automobilių greitis, ir įranga, ir aprūpinimas, ir sąlygos. Neseniai papildžiusiems gretas kolegoms būtų net sunku suvokti, kaip apskritai mes sugebėjome dirbti tokiomis sąlygomis. Pokyčiai prasidėjo atėjus dabartiniam vadovui Ryčiui Velžiui: suremontuotos komandų poilsio patalpos, nupirkti nauji automobiliai, įgyvendinti projektai su lenkais, atsirado savanorystė“, – vardijo ugniagesys.

Savanoriškai dirba ir pats S. Šiuša: „kai reikia, nesvarbu – dieną ar naktį – neatsisakau padėti“. Jis neatmeta galimybės, kad į užtarnautą poilsį išeis iš pirmosios ir vienintelės darbovietės. Tiesa, kulautuviškis apie pensiją nė negalvoja, žada darbuotis tol, kol leis sveikata.

„Sveikata mūsų darbe – svarbiausia. Kol jos turi, gali padėti kitiems. „Puse kojos“ čia dirbti neužtenka, reikia ir fizinės stiprybės, ištvermės, greičio ir geros orientacijos, nes sprendimui priimti laiko būna labai mažai. Gavai pranešimą apie gaisrą ir pradėk galvoti: ar reikia kviestis kolegas į pagalbą, ar pakaks vieno ekipažo. Primeni sau, kad pirmiausia reikia atjungti elektrą, kad ji nenukrėstų paties ar bendradarbių gaisravietę užpylus vandeniu, kurio jo gauti, ar pataupyti, tai, ką atsivežei, ar leisti daugiau. Jei avarija, iš karto galvoji, kiek automobilyje ar automobiliuose yra žmonių, kelių reikės greitosios medicininės pagalbos brigadų“, – darbo specifiką aiškino ugniagesys.

S. Šiuša pabrėžė, kad nors yra konspektai, kaip elgtis gaisro atveju ar vaduojant po avarijos automobiliuose įkalintus žmones, kiekviena situacija – vis kitokia, jos nesumodeliuosi pagal vieną instrukciją.

Ateities prognozės

Kadangi Kauno rajono priešgaisrinės saugos tarnybos komandos priima mokinių ekskursijas, ugniagesys pastebi, kad šis darbas yra įdomus tik mažiukams. Jie dar nori pasėdėti gaisriniame automobilyje, pasimatuoti šalmus, o vyresniųjų karta – jau kitokia, net jei ir apsilanko, ekskursijos metu būna įsikniaubę į mobiliuosius telefonus. Viena mokytoja, susinepatoginusi dėl tokio elgesio, atsiprašė ir prasitarė, kad mokiniai ėjo tik dėl to, kad jiems buvo laisva pamoka.

Vis dėlto nerimo, kas ateityje pakeis dabartinius šv. Florijono globotinius, S. Šiuša neturi: į kursus Vilniuje susirenka pakankamas skaičius norinčių tapti ugniagesiais. „Ši vieta neturi likti tuščia, tikiuosi, kad priešgaisrinės saugos tarnybos nebus panaikintos, kad nepaseksime kai kurių kitų šalių pavyzdžiu, kai svarbus tik draudimas ir nerūpi, kad turtas sudegs. Juk gavus draudimo išmoką, pastatą gali atstatyti, o žuvusio žmogaus neatgaivins jokie pinigai. Gal pasikeis ir valstybinis požiūris? Dabar dirbame iš pašaukimo. Jei nori solidžiau uždirbti – eik kitur, ugniagesių atlyginimai nėra viliojantys, milijono nesusikrausi“, – atviravo pašnekovas.

„Nebent iš degančio namo išgelbėtumėte milijonierių“, – bandžiau provokuoti. „Tikėtina, kad jis paaukotų kokiam nors renginiui“, – be užuolankų tikėtiną scenarijų nupiešė pašnekovas. „Tuomet galime pasvarstyti, kiek kainuoja žmogaus gyvybė“, – mygiau toliau. „Gyvybė – neįkainojama, nieko brangiau nėra. Jos pinigais neįmanoma įvertinti. Gyvybę reikia gelbėti, o piniginę išraišką – pamiršti“, – tvirtino S. Šiuša.

Rytis Velžys / Asmeninio archyvo nuotr.

Komentaras

Rytis Velžys,

Kauno rajono priešgaisrinės saugos tarnybos direktorius

Viešosios įstaigos Kauno rajono priešgaisrinės saugos tarnybos (KRPST) darbuotojai kasdien įrodo, kad jų darbas – ne tik profesija, bet ir pašaukimas. Ugniagesių drąsa, profesionalumas ir pasiaukojimas gelbstint gyvybes ir turtą yra neįkainojami kiekvienai bendruomenei.

KRPST didžiuojasi kiekvienu savo darbuotoju – tai žmonės, kurių pasiaukojimas ir pareigos jausmas yra neatsiejama mūsų visų saugumo dalis.

Džiaugiamės ir tvirta partneryste su Kauno rajono savivaldybės administracija. KRPST nuoširdžiai dėkoja už šį nuoseklų ir reikšmingą bendradarbiavimą, kuris užtikrina sklandžią veiklą ir prisideda prie bendro visuomenės saugumo stiprinimo.

Ypatingas dėmesys skiriamas ir savanoriškai ugniagesių veiklai – jų įsitraukimas ir motyvacija tiesiogiai priklauso nuo palaikymo ir sudaromų sąlygų. Kauno rajono savivaldybė rodo puikų pavyzdį, kaip savivalda gali stiprinti bendruomeniškumą ir prisidėti prie gyvybiškai svarbios tarnybos darbo.

Šiuo metu KRPST turi devynias ugniagesių komandas, kuriose dirba 61 ugniagesys. Prie ugniagesių pagal galimybes ir poreikį gali prisijungti savanoriai ugniagesiai. Tarnyboje yra 90 savanorių ugniagesių.

Nors KRPST užtikrina priešgaisrinę saugą visame Kauno rajone, valstybės skiriamas finansavimas apima tik septynias iš devynių komandų, o aštuoniolika darbuotojų etatų – nefinansuojami. Esame priversti dirbti esant nepakankamam žmogiškųjų išteklių skaičiui. Mažėjantis valstybės dėmesys regioninėms priešgaisrinėms tarnyboms ypač sunkina galimybes išlaikyti kokybišką reagavimą, užtikrinti darbuotojų darbo sąlygas ir t. t., todėl tarnybai tenka pasikliauti savivaldybės parama.