Ūkio ministerijoje viceministrės pareigas šiandien pradeda eiti Rasa Noreikienė. Naują ministerijos darbuotoją kalbinome jos paskutinę darbo dieną Vyriausybės atstovo Kauno apskrityje tarnyboje.

– Vyriausybės atstove Kauno apskrityje buvote nuo 1998 m. iki 2006 m., paskui po ketverių metų vėl grįžote į šį postą. Kas paskatino palikti jį, likus metams iki kadencijos pabaigos?

– Jau seniai galvojau apie permainas. Žmogui sveika periodiškai pakeisti darbovietę. Dėl tos pačios priežasties 2006 m. buvau išėjusi dirbti Vidaus reikalų ministerijos (VRM) sekretore. Kuravau savivaldos, valstybės tarnybos ir viešojo administravimo sritis, bet paskui, panaikinus ministerijos sekretorių pareigybes, vėl laimėjau konkursą į Vyriausybės atstovo vietą (pasibaigus Vasilijaus Popovo kadencijai) ir grįžau į Kauną.

Po kelerių metų vėl ėmiau galvoti apie permainas, sulaukiau kelių pasiūlymų, bet atsisakiau vien dėl to, kad visi jie buvo iš Vilniaus. Gyvenu Kauno užmiestyje ir žinau, ką reiškia nuolatinės kelionės. Tam, kad ryžtumeisi įsidarbinti kitame mieste, reikia labai įdomaus darbo, tada atsiranda motyvas nepaisyti nepatogumų. Manau, kad darbas Ūkio ministerijoje bus būtent toks – nelengvas, bet įdomus ir kupinas iššūkių. Būsiu atsakinga už Europos Sąjungos reikalų, Įmonių teisės ir viešųjų pirkimų politikos departamentų veiklą, kuruosiu Įmonių bankroto valdymo departamentą ir Nacionalinį akreditacijos biurą. Nuo darbo Kauno miesto savivaldybėje laikų pažįstu ministrą Evaldą Gustą, žinau jo pareigingumą, darbštumą, principingumą, todėl tikiu, kad sugebėsime daug nuveikti šalies labui.

– Pasidalykite savo ilgamečio darbo patirtimi. Ar savivaldybių vadovai nesijaučia esantys karaliukai?

– Tai pirmiausia priklauso nuo vadovų asmeninių savybių ir konstruktyvios opozicijos buvimo ar nebuvimo. Labai liūdina atvejai, kai pažeisdami įstatymus, politikai mano esantys šaunuoliai. Esu įsitikinusi, kad nepagarba įstatymui gali turėti labai negerų moralinių padarinių visai visuomenei. Manau, būtina įteisinti apkaltos mechanizmą savivaldybių tarybų nariams. Pirmajame naujai išrinktos tarybos posėdyje jie juk prisiekia laikytis įstatymų, tačiau niekuo nerizikuoja šią priesaiką laužydami. Gal todėl pasitaiko atvejų, kai lengva ranka balsuojama už prieštaraujančius įstatymams sprendimus.

Kita vertus, pažvelgusi į savo darbo Vyriausybės atstovo Kauno apskrityje tarnyboje pradžią, savivaldybėse matau didelę pažangą. Darbas jose dabar tikrai labai sustyguotas, pakilo tarnautojų kompetencija.

Esu įsitikinusi, kad šiuo metu savivaldybės turi pakankamai galios ir valdžios. Tik jos galėtų labiau įtraukti ir bendruomenes į valdymą ir visiems labai svarbių sprendimų priėmimą . Tam yra įvairių būdų. Pavyzdžiui, Kaune ir kai kuriose kitose savivaldybėse nerengiamos apklausos aktualiais visiems gyventojais klausimais. Įstatymas leidžia sužinoti žmonių nuomonę raštu, telefonu. Kodėl to nebuvo galima padaryti, tarkim, svarstant paramos "Žalgirio" klubui dydį? Gal kauniečiai buvo pasiryžę aukoti 10 mln. litų ir atsisakyti kokių nors kitų projektų? Tokiu būdu gyventojai pasijustų irgi atsakingi už savo miesto reikalus.

– Atstovavote Vyriausybei Kauno miesto, Kauno rajono, Birštono, Jonavos rajono, Kaišiadorių rajono, Kėdainių rajono, Prienų rajono ir Raseinių rajono savivaldybėse. Su kuriomis turėjote daugiausia rūpesčių?

– Neišskirčiau nė vienos. Natūralu, kad daugiausia darbo būdavo su Kauno valdžia, bet tik todėl, kad tai didžiausia savivaldybė, apskrities centras, čia priimama labai daug sprendimų. Visada savo darbe kėliau tikslą ne būti baubu, tramdytoju, bet patarėja, padedančia išvengti klaidų. Pas mus telefonai retai tyli, jais nuolat skambina pasikonsultuoti savivaldybių specialistai, politikai.

Visada savo darbo kokybę vertinau ne pagal tai, kiek ieškinių pateikiau teismams prieš savivaldybes, bet kiek jų pavyko išvengti.

– Vis dėlto konfrontacijų, nesusipratimų ne visada pavyksta išvengti. Politikai nepaisė jūsų patarimų nepažeisti įstatymo išperkant "Romuvos" kino teatro akcijas. Nesutapo Kauno politikų ir jūsų tarnybos atstovų nuomonės dėl Dainų slėnio susigrąžinimo. Reikia pripažinti, kad ir mūsų dienraštis skubotai paskelbė, esą jūs trukdote susigrąžinti Dainų slėnį.

– Man Dainų slėnis lygiai taip pat brangus, kaip ir visiems kauniečiams. Juo labiau kad esu užaugusi Žaliakalnyje. Kaune gyveno mano seneliai, tėvai. Taigi, man miesto reikalai rūpi ne tik kaip pareigūnei.

Tuo metu, kai svarstytas šis klausimas, atostogavau, mane pavadavo atstovė Alytaus apskrityje. Tarnybos patarėja, dalyvaudama Kauno tarybos posėdyje, teisingai pastebėjo, kad įstatymai neleidžia panaudos sutartimi privatiems juridiniams asmenims perduoti disponuoti savivaldybės turto (Kauno valdžia nutarė perimti iš verslininko jo valdomus Dainų slėnio suolelius ir kitą įrangą, o mainais už tai leido įsirengti automobilių aikštelę, perduodant ją 99 metams panaudos sutartimi – red. past.). Pateiktame sprendimo projekte tokią pačią pastabą (apie projekto neatitikimą įstatymams) įrašė ir Kauno savivaldybės administracijos direktorius, kiti savivaldybės specialistai. Beje, pristatant sprendimą, Dainų slėnis net nebuvo minimas, o tik mainai, kurie, kaip minėjau, neleistini įstatymo. Vyriausybės atstovo tarnyba negali ignoruoti įstatymų pažeidimų, nes tai prieštarautų mūsų pareigai.

Visą interviu su R. Noreikiene skaitykite pirmadienio, liepos 15 d., "Kauno dienos" numeryje.