Atostogas pakeitė karas
Žinia apie naują gyvybę po širdimi ukrainietę Sofiją pakylėjo aukščiau žemės – mažylis, anot jos, buvo labai lauktas, ne kartą sapnuotas.
„Kaip ir dauguma būsimų mamų, svajojau apie atostogas. Įsivaizdavau, kaip neskubėdama vaikščiosiu po parduotuves, rinksiuosi lovytę, vežimėlį, drabužėlius ir kitus mažylio daiktus“, – deja, karas, anot Sofijos, prasidėjo anksčiau nei nėštumo ir gimdymo atostogos.
„Vasario 28-oji turėjo būti paskutinė darbo diena, o karas prasidėjo 24-ąją. Viskas, apie ką svajojau, ką taip kruopščiai planavau ir dėliojau, griuvo per akimirką“, – prisiminė pašnekovė.
Prasidėjus karui, moteris išvyko pas savo tėvus į Mariupolį. Manė, kad ten bus patogiau lankytis pas gydytojus, tikėjosi, kad netrukus pas uošvius atvyks ir vyras – buvusio sukarinto dalinio, integruoto į Ukrainos kariuomenę, kovotojas. Nieko blogo neįtardama, Sofija su juo atsisveikino likus kelioms dienoms iki karo.
„Jis gavo kvietimą. Galvojau, po kelių dienų ar savaitės grįš namo, o tuoj bus keturi mėnesiai, kaip jo nemačiau. Iš tiesų, tai net neatsisveikinome normaliai. Žinau, kad jis bandė su manimi pasimatyti. Su pilnais krepšiais atvyko į Mariupolį. Tik tuo metu manęs jau nebuvo. Visus produktus išdalijo kaimynams“, – apmaudo dėl neįvykusio pasimatymo neslėpė moteris.
Neturi žinių apie vyrą
Sofijos vyras drauge su daugiau nei 2 tūkst. Ukrainos kovotojų gegužės pabaigoje pasidavė Rusijos kariuomenei po kelias savaites trukusių kovų milžiniškoje „Azovstal“ plieno gamykloje Mariupolyje.
Nuo tada moteris su mylimuoju neturėjo jokių kontaktų. Ukraina yra pareiškusi norą iškeisti „Azovstal“ gynėjus į Rusijos karo belaisvius, tačiau Rusijos pusė pažymi, kad Ukrainos kariai gali būti paleisti tik po teismo. Tuo metu laikinai okupuotų teritorijų vadovai kalba apie tarptautinį tribunolą ir mirties bausmę Ukrainos gynėjams, todėl kiekviena Sofijos diena – žudantis laukimas, viltis ir tikėjimas.
„Neturiu jokių žinių apie vyrą, nors turėtume turėti ryšį du kartus per savaitę. Kartkartėmis patikrinu jo statusą, ar nėra dingęs be žinios. Iš pažįstamų girdėjau, kad belaisviai gyvena labai prastomis sąlygomis. Pati suprantu, kad ne sanatorijoje ir ne kurorte jie. Belaisviai gauna mažai maisto ir vandens, nesilaikoma net minimalių higienos normų, nes kameros perpildytos. Trūksta vaistų, drabužių ir net dantų šepetėlių“, – pasakojo moteris.
Viena: moteris kasdien meldžia gerų žinių iš nelaisvėje esančio vyro. / Justinos Lasauskaitės nuotr.
Išgyveno tikrą košmarą
Mariupolyje Sofija praleido kiek daugiau nei tris savaites. Anot jos, prailgo tarsi keli mėnesiai. Žmonės liko be elektros, sprogmeniui prakirtus vamzdį, ir be dujų. Dingo vanduo, todėl kai kurios mamos, norėdamos paruošti mišinukų savo vaikams, jį imdavo iš gaisrui gesinti skirtų kolonėlių.
„Laimei, mes gyvenome netoli tokio šaltinio, tai eidavo su buteliais ir iš jo sėmėme vandenį“, – pasakojimą tęsė Sofija. Prasidėjus karui, prasidėjo ir vagystės, žmonės iš parduotuvių nešė viską, ką galėjo. Dabar, anot ukrainietės, „grobį“ parduoda kelis kartus didesnėmis kainomis. Nelauktų svečių namuose sulaukė ir pati Sofija. Įsibrovėliai išnešė tuščią telefono dėžutę ir degtinės butelį. Šampaną paliko vietoje.
Girdėjusi ne vieną gimdymo rūsiuose po žeme istoriją, Sofija norėjo, kad jos vaikelis pasaulį pasveikintų ligoninėje, todėl nusprendė palikti Ukrainą. Tiesa, tai padaryti pavyko ne iš pirmo karto.
Ukrainiečiams sunaikinus stambų karinį Rusijos laivą, okupantai buvo labai įniršę, todėl prie patikros punktų stojusius automobilius kelias dienas iš eilės apgręždavo, neleido išvažiuoti ir autobusams. Apie žaliąjį koridorių ir galimybę išvykti buvo kalbama kasdien, tačiau tai likdavo tik pažadais.
„Išvykau laiku. Žinau, kad merginas, kurios vyko jau po manęs, išrengdavo nuogai ir tikrindavo, ar ko nesiveža su savimi, ar neturi tatuiruočių, leidžiančių įtarti, kad jos priklauso „Azov“ daliniui. Kaip sekėsi man? Kelionė buvo sunki ir varginanti. Įsivaizduokite, aš viena, nėščia aštuntą mėnesį, su lagaminu ir šuniu rankose“, – Sofija pasakojo, prieš karą turėjusi septynis keturkojus. Vienas jų, pats seniausias, prasidėjus karui dėl didelių šalčių nugaišo. Likusius moteris atidavė, nes nebūtų turėjusi kuo jų išmaitinti.
„Žmonės sau vos maisto gaudavo, tai ką kalbėti apie augintinius. Labai liūdna, bet nieko negalėjau padaryti“, – Sofija stipriau prie krūtinės spustelėjo savo mažąjį ir vienintelį keturkojį, kurį drauge su savimi atsinešė į „Kauno dienos“ redakciją.
Įsivaizduokite, aš viena, aštuntą mėnesį nėščia, su lagaminu ir šuniu rankose.
Pakeitė sūnaus vardą
Atvykusi į Lietuvą, Sofija pirmiausia įsikūrė vienoje kaimo turizmo sodyboje, o po kurio laiko gavo pastogę bendrabutyje Vilkijoje. Čia ji gyvena drauge su savo mama.
„Tėtis liko Ukrainoje, o mamai kiek vėliau nei man pavyko atvykti į Lietuvą. Dabar ji man padeda auginti sūnelį“, – paprašyta daugiau papasakoti apie savo mažylį, kuris gimė Kaune, Krikščioniškuosiuose gimdymo namuose, Sofija akimirkai nušvito.
Tada mintimis ir vėl grįžo į Ukrainą, kai pirmosios echoskopijos metu sužinojo po širdimi nešiojanti sūnų. Atvykusi į Lietuvą ir galiausiai patekusi į ligoninę, gimdyvė slapčia vylėsi, kad pakartotinės echoskopijos metu ekrane akušerė-ginekologė išvys mergaitę, tačiau ir tąsyk medikės lūpose nuskambėjo „sūnus“.
„Kol dar buvau Ukrainoje, visą laiką jį kalbinau. Savo spyriais sūnus leisdavo suprasti, kad jam viskas gerai, o aš save raminau, kad viskas gerai ir mano vyrui. Buvome nusprendę sūnų pavadinti Stepanu“, – vis dėlto gimimo dieną, anot moters, jis gavo Svetaslavo vardą. Toks buvo jos vyro sprendimas.
Nežinia: „Azovstal“ plieno gamykloje Mariupolyje kovojęs moters vyras atsidūrė rusų nelaisvėje, ir ji apie mylimąjį jau kurį laiką neturi jokių žinių. / Scanpix nuotr.
Apsidrausdama, jei netyčia medikai būtų suklydę, Sofija mylimojo buvo paprašiusi sugalvoti ir mergaitišką vardą. Dukrą sutuoktiniai būtų kvietę Miroslava.
„Visi, kas pažįsta mano vyrą ir nuotraukose matė Svetaslavą, sakė, kad jis – nulietas tėtis“, – Sofija neabejojo, kad berniukas paveldėjo ne tik tėčio bruožus, bet ir jo tvirtą charakterį.
Stebėjo gimdymą telefonu
Nors dalis moterų nenori, kad vyrai dalyvautų gimdyme, Sofija vos tik pamačiusi teigiamą nėštumo testo atsakymą žinojo, kad vaikelį ji pasitiks ne viena. Toks buvo abiejų sutuoktinių planas.
„Vyras dalyvavo gimdyme. Ne fiziškai, kaip planavome, bet telefonu. Ryšys buvo prastas, nežinau, kiek jam pavyko pamatyti, tačiau man buvo gera žinoti, kad esu ne viena“, – moteris neslėpė, kad jos gimdymas buvo sudėtingas, todėl moralinis vyro palaikymas jai buvo ypač svarbus.
Iškart po gimdymo moteris su naujagimiu buvo išvežta į Kauno klinikas, kur jiedu praleido dar kelias dienas. Per jas mažylis sustiprėjo. Jėgas atgavo ir gimdyvė, nėštumo metu netekusi daugiau nei 8 kg.
„Svetaslavą savo pienu maitinau labai trumpai. Kai prasidėjo tragiški įvykiai Mariupolyje, pienas paprasčiausiai dingo“, – moteris neslėpė apmaudo, kad nežinomybė dėl vyro ir nerimas dėl Ukrainoje likusio tėčio jai neleidžia ramiai džiaugtis motinyste.
Vos pabudusi, ji varto naujienas ir kaskart tikisi, kad sužinos ką nors naujo. Kai taip įvyks, Sofija krausis lagaminus ir vyks į savo gimtinę.
„Labai laukiu, tik net neįsivaizduoju, kada galėsiu grįžti. Tačiau neprarandu tikėjimo. Vis prisimenu mudviejų su vyru laiką, kai sėdę į automobilį važiuodavome kelis šimtus kilometrų, kad suvalgytume „McDonald's“ mėsainių. Arba į Karpatus! Mes dažnai į juos važiuodavome, – prieš baigdama pokalbį Sofija prasitarė besidairanti ta kryptimi. – Kai baigsis karas, būtinai ir vėl nuvažiuosime į Karpatus, į kokią nors sanatoriją. Ilsėsimės ir džiaugsimės vienas kitu kaip senais gerais laikais. Žinoma, tik dabar savo laime dalysimės trise.“
