Ambasadorių prie UNESCO Arūną Gelūną net apolitiški intelektualai dar ir šiandien vadina vienu geriausių po nepriklausomybės atkūrimo ministru Lietuvoje ir geriausiu kultūros ministru. Dailininkas, filosofas, humanitarinių mokslų daktaras sėkmingai žengia ir diplomatijos keliu.

Jau antrus metus mūsų šaliai Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijoje atstovaujančio A.Gelūno darbo kelionių maršrute nuolat įrašyta ir Lietuva. Trumpam namo sugrįžęs ambasadorius pasidalijo mintimis apie turtus, kuriuos laikome savaime suprantamomis duotybėmis, ir gimtąjį Kauną.

– Ambasadoriumi prie UNESCO esate jau antrus metus. Ką jums davė ši patirtis?

– Davė nepaprastai daug. Daugiašalę demokratiją įsivaizdavau tik iš knygų ir teorijos. Prieš šimtą metų organizacijoje atsirado noras suteikti balsą ir mažoms šalims, vadovautis ne tik didžiųjų milžinių sprendimais, kuriems paklūsdavo šalys nykštukės. Tai pasikeitusi pačios organizacijos politika. Bet kokios daugiašalės Jungtinių Tautų iniciatyvos paremtos principu "viena šalis – vienas balsas". Kaip ryžtingai, naudingai, įdomiai ta šalis reiškiasi, pasisako, tai lemia jos įvaizdį ir sėkmę globaliame kontekste.

– O kuo naudingos mažosios šalys pačiai organizacijai?

– Įvairiausiais dalykais. Dalyvavimu globaliuose problemų sprendimo forumuose – pvz., globalus švietimas. Mums švietimas atrodo tarsi duotybė: vaikas sulaukė trejų metų – eina į darželį, vėliau – pradinė, vidurinė mokykla, universitetas. Tačiau labai daugelyje pasaulio valstybių tai nėra duotybė. Vaikas auga gatvėje, gal net elgetauja. Jei tai mergaitė – jos šansai mokytis dar mažesni. Būdama dar vaikas, ji ištekinama už kokio turtingo vyro. Šie liūdni scenarijai nėra toleruotini, jie skatina skurdą, emigraciją, karinį smurtą ar net terorizmą. Deja, daugelyje pasaulio kontinentų – tai vis dar kasdienybė.

Lietuva ilgą laiką buvo pripratusi būti paramos gavėja: gauti konsultacijas, ES struktūrinių fondų paramą, įvairius ekspertų mokymus. Šiandien Lietuva pati gali drąsiai teikti tokią pagalbą – buvusiose sovietinio bloko šalyse, Afrikoje. Ir šie mokymai vyksta, mūsų šalis užsitarnauja pagarbą.

Nors Lietuvoje mėgstama kritikuoti mūsų švietimo sistemą ir aukštąjį mokslą, tačiau tai galėtų būti mūsų konsultacijų kryptis. Yra daugybė šalių, kur ši sistema net iš tolo nepalyginama su mūsų. Mes pliekiame šalies universitetų kokybę, kad esame tik kažkokiame 500-uke, tačiau kai pasiklausai apie universitetus, pavyzdžiui, Afrikoje, kur jie egzistuoja tik fiktyviai ar teikia labai labai prastą išsilavinimą, supranti, kiek daug mes turime ir kaip sparčiai judame į priekį.

Aš daugiausia kalbu apie švietimą, tačiau yra ir daugybė kitų sričių – UNESCO siejama su paveldu, tai tarsi organizacijos vizitinė kortelė. Tai tik mažytis fragmentas to, ką veikia ši organizacija. Apimamos švietimo, kultūros, mokslo, informacinės visuomenės ir žmogaus teisių sritys. Galiu užtikrinti, kad Lietuva reiškiasi visuose šiuose srityse, kai kur ryžtingai, kai kur – kiek kukliau, pati paklausydama.

– Šalies ambasadorius prie UNESCO ne tik atstovauja ir rūpinasi savo šalies reikalais. Kokia dar jūsų kompetencija organizacijoje?

– Kai pirmininkavome ES tarybai, teko pirmininkauti 42 posėdžiams per tris mėnesius. Problematika įvairi: stiprinti žmogaus teisių balsą, užtikrinti lyčių lygybę, žurnalistų laisvę ir saugumą bei daugybė kitų tipiškai europietiškų problemų. UNESCO šalių kontekste jos nėra akivaizdžios.

Kalbėjimas tokiomis temomis liudija mūsų brandą. Šiuo metu pirmininkaujame Rytų Europos tarybos grupei. Dalyvaujame ir strateginėse organizacijos globaliose tematikose – lyčių lygybė ir Afrikos žemynas. Du globalūs kapitaliniai prioritetai. Lietuva abiejose temose atrodo tikrai neblogai ir, svarbiausia, gali pasakyti nuomonę.

Tie kontrastai, kiek atsitraukus nuo Lietuvos, pastebimi akivaizdžiai: tuomet įvertini, kaip toli mes nuėjome ir kiek pasiekėme. Pastebiu, kad lietuviai lygiuojasi tik į geriausiuosius. Žinoma, tai – geras bruožas, tačiau dažnai dėl to jaučiamės prastai – matydami, kaip gyvena danai ar vokiečiai, matome Oksfordą, Kembridžą. Esame linkę lygintis su šalimis, patenkančiomis į geriausiųjų valstybių penketuką ar dešimtuką. Tačiau UNESCO vienija 200 valstybių, kurių kontekste mes akivaizdžiai esame pirmame 40-uke. Tuomet, kai lygini savo šalį su likusiomis 160 valstybių, savigarbai ir gerai jausenai priežasčių tikrai pakanka. Galima neabejotinai labiau pasitikėti ir džiaugtis. Pradėjus galvoti apie pagalbą kitiems, pasidaro gera, jautiesi oriau ir maloniau. Tai humanizmo esmė – gyventi ne celėje, o bendrystėje.

– Palikote kultūros ministro postą ir išvykote į UNESCO. Kaip reikalai Lietuvoje atrodo žiūrint į juos kiek atsitraukus, juolab esant viename iš pasaulio kultūrų lopšių – Paryžiaus?

– Paryžius yra vienos sodriausių kultūrinių terpių miestas su nepaprastai daug aukšto lygio kultūros, pradedant muziejų rinkiniais, baigiant kasdieniu žmonių kultūros alkiu. Tačiau, netgi lyginant su tokiu kultūros centru kaip Paryžius, Lietuva man niekuomet neatrodė blogai. Trims milijonams gyventojų yra išties daug muziejų, teatrų, kūrybingų žmonių, literatūros renginių. Galima išvardyti tikrai nemažai dalykų, kur mūsų maža ir jauna valstybė žiba. Aišku, reikia siekti geriausio ir nesustoti. Dešimt metų atidžiai stebiu mūsų šalį ir atsirado tikrai daug teigiamų pokyčių.

– Lietuva kurį laiką neturėjo ambasadoriaus UNESCO organizacijoje. Ar jaučiate tai ir kaip pavyksta pildyti šias spragas?

– Tai jaučiama. Tie ambasadoriaus aktyvūs judesiai mezgant ryšius ir keliant populiarumą duoda rezultatų. Kai nėra ambasadoriaus, šalies žinomumas ir matomumas prigęsta. Nors ir laikinosios reikalų patikėtinės aktyviai dirbo, tačiau ambasadorius – visai kas kita. Kai atvykau į Paryžių, Lietuvos nebuvo pagrindiniuose forumuose: Pasaulio paveldo komitete ir Vykdomojoje taryboje, kur ambasadorės Inos Marčiulionytės laikais buvome aktyvūs. Tokie forumai – milžiniška arena, kurioje šalis būna matoma. Šiandien planuojame atgauti savo pozicijas – kandidatuoti į Vykdomąją tarybą, patekti į 58 valstybių kolektyvinį organą, priimantį svarbius sprendimus.

– O kaip kitos šalys elgiasi su kultūrinės išeivijos meniniu paveldu? Juk ir Lietuva kiekvienam užsienyje kūrusiam menininkui negalės įsteigti muziejaus, kaip kad atsitiko, tarkime, su Vytauto Kasiulio palikimu. Kita vertus, menininkų paveldėtojus galima suprasti: kodėl jie turėtų atiduoti Lietuvai kūrinius, kurie bus pasmerkti dūlėti archyvuose?

– Deja, Lietuvoje nėra tokios meno rinkos kaip, tarkime, Paryžiuje. Neturime tokių korporacijų, kurios galėtų nupirkti ar pastatyti naują muziejų su visa menininko kolekcija. Čia žiūrima pirmiausia į valstybės iždą. Kadangi buvau kultūros ministru, prisimenu tas skausmingas biudžeto eilutes, iš kurių supranti, kad galimybių statyti naujus kultūros objektus, kai griūva dabartiniai, nėra. Ir Kauno kultūriniame žemėlapyje per pastaruosius 24 metus, kiek prisimenu, neatsirado jokio naujo objekto, kadangi vis reikia rekonstruoti ar papudruoti jau stovinčius.

Kai kurie menininkai, dovanodami savo darbus, kelia salygą juos nuolat eksponuoti. Tai labai ambicingas ir didžiulis iššūkis – juk galerijų ploto nedaugėja. Išeivijos kultūros paveldas neturi būti pamirštas, tai – ateities gerovės vizija.

– Šiandien ne viename kultūros paveldo turtingame kampelyje vyksta kariniai konfliktai. Kaip tokiais atvejais rūpintis paveldu?

– Paskutinėje UNESCO paveldo komiteto sesijoje Kambodžoje paskelbta, kad visam UNESCO sąraše esančiam Sirijos paveldui gresia pavojus. Tai byloja ir apie tam tikrą situacijos sunkumą. Geresniu atveju reikėtų sėsti prie derybų stalo su šalies lyderiu, laikinąja valdžia, sukilėliais. Kai aš tai viešai pasiūliau, pasirodė, kad sukilėliai nėra vieningi ir nėra vieno vado, kuris galėtų atstovauti. Neįmanoma pasakyti: jūs kovokite, tik išsaugokite tuos tūkstantmečius šedevrus. Daugybėje Afrikos šalių paveldas taip pat yra pavojuje. Tie, kurie kovoja su esama valdžia, į daugelį pastatų žiūri kaip režimo objektus. Vyrauja tarsi bolševikinė ideologija: mes nušluosime visa, kas buvo, ir pastatysime nauja. Reikia tarptautinio spaudimo, paprotinimo, kad kovojančios pusės suvoktų: jiems atėjus į valdžią taip pat reikės išlaikyti šiuos pastatus, palikti juos, jei ne žmonijai, tai savo vaikams ir anūkams.

– Jūsų strateginiame plane yra ir Kauno tarpukario modernizmo architektūros ir Kauno centro įtraukimas į UNESCO paveldo sąrašą. Kuo tai svarbu šiam paveldui? Padaugėja turistų? Ar šis statusas labiau svarbus paveldo apsaugai?

– Jei mes važiuojate pro kažkokius miestus ir ant vieno jų yra ženklas, kad jis priklauso UNESCO paveldui, tikrai daugiau galimybių, kad užsuksite būtent į šį, o ne į gretimą miestelį. Vienareikšmiškai: tai padidina žinomumą ir turistų srautus. Pagerina miesto įvaizdį, paskleidžia žinią apie jį, suteikia jam tam tikrą kokybės ženklą.

Yra toks gražus posakis: jei mėgsti rogutėmis važinėti, reikia jas ir į kalną tampyti. Tas "rogučių tampymas" reiškia ambicingesnę pastatų priežiūrą, atsargesnę politiką, beatodairiškos plėtros ribojimą. Visa tai aptarėme su Kauno miesto savivaldybe ir paminklosaugininkais. Dabar norėčiau išgirsti bendrą Kauno balsą – ne tik politikų, bet ir tų pastatų savininkų, architektų, paminklosaugininkų, restauratorių, menotyrininkų ir šiaip aktyvių miesto piliečių. Reikėtų iškristalizuoti mintį: ar yra valios ir noro žaisti ta didesnio matomumo korta, sykiu prisiimant truputį didesnius įsipareigojimus? Sakau "truputį didesnius", nes manau, kad tiems pastatams ir šiandien galioja paveldosaugos taisyklės. Matomumas ir girdimumas sykiu padeda pritraukti ir lėšų. Galėtų atsirasti dialogas ir su privačiomis iniciatyvomis ar tiesiog pasiturinčiais kauniečiais. Rėmėjai humanistai, savo miesto patriotai, galėtų suremontuoti kad ir, pavyzdžiui, gražuolį Kauno centrinį paštą.

– Saldus laikinosios sostinės įvaizdis jau pasenęs, o kaip mūsų miestui suformuoti naująjį? Ar jį galima būtų kurti pasitelkus modernizmo idėją?

– Viena gražiausių knygų iš Lietuvos, esančių mano namuose, – po Kauno architektūros festivalio atsiradęs katalogas "Kauno modernizmas" su Gintaro Česonio nuotraukomis ir Jolitos Kančienės tekstu. Joje puikiai atskleidžiamas miestas. Jei šis brangakmenis būtų geriau prižiūrėtas ir parodytas, tai neabejotinai būtų Kauno brendas. Esu įsitikinęs: parengus ambicingą turistinį maršrutą, paremontavus pastatus ir gerai išreklamavus, tai galėtų tapti ilgalaike miesto vizitine kortele. Tuo tikiu daug stipriau nei mintimi, esą Kauną būtų galima reprezentuoti per restauruotą Kauno pilį.

Iš to kyla ir paralelinės kitos gražios iniciatyvos – lankydamasis Užsienio reikalų ministerijoje išgirdau apie Kauno diplomatijos liniją. Juk tuose Kauno centre įsikūrusiuose pastatuose tarpukariu dirbo užsienio šalių atstovybės. Vedant ekskursijas inteligentiškiems turistams iš svetur, manau, tikrai būtų įdomi ir diplomatinė istorija.

Puikus pavyzdys – Sugiharos namai, kuriems kadaise esu sukūręs ir logotipą. Vos užgimus Sugiharos namų idėjai, tik keletas žmonių tikėjo ja ir matė jų viziją. Visi kiti tik kraipė galvas. O dabar daugybė turistų traukia pažiūrėti šios modernistinės vilos, kurioje kadaise dirbus garsusis diplomatas.

– Kauno centre yra ne tik modernizmo – čia yra ir du viešbučiai vaiduokliai. Jei būtų jūsų valia, kaip juos išnaudotumėte?

– Mane, kaip kaunietį, slegia šie nebaigti statyti monolitai. Kai buvau ministras, buvo iššūkis dėl statomų Valdovų rūmų. Visuomenė buvo pasidalijusi per pusę – vieni nekentė šio statinio ir siūlė nugriauti, kiti labai palaikė ir prašė pabaigti. Ūkinė ir pragmatinė logika sakė: reikia pabaigti statinį, į kurį jau tiek investuota. Šių objektų negalima lyginti su Valdovų rūmais, tačiau logika ta pati – specialistai turėtų įvertinti ir išsiaiškinti, kokia gali būti nauda: ar tai, kas pastatyta, atitinka reikalavimus ir ar, pabaigus viską iki galo, miestas gaus naudos. Svarstymai turėtų būti tarp nugriovimo ir pabaigimo. Emocijų čia nereikia – tik pragmatiškumas ir skaičiavimai.

– Kokį įsivaizduojate gimtąjį Kauną po dešimties metų?

– Mane labai džiugina, kad atgimė Kauno senamiestis, kad išaugo turistų srautai. Šis miestas galėtų būti šauni kultūros ir turizmo Meka. Priemiesčiuose galėtų vykti ir pramonės plėtra. Kaunas – universitetų miestas, kuris gali išugdyti daug puikių specialistų. Šios prielaidos, kaip miesto plėtros startinė pozicija, – tikrai šaunios. Taip pat norėčiau, kad miestas, esantis tarp dviejų upių, pagaliau pasinaudotų šiuo sakraliu, unikaliu gamtovaizdžiu. Tikiuosi, kad pagaliau krantinės bus iki galo sutvarkytos, jas nusės kavinės, įvairūs kompleksai, galerijos, vyks laivyba. Gal ši vizija kai ką ir nuvils – vis pasigirsta ir tokių svaičiojimų, kad šį miestą reikia tik restauruoti ir užkonservuoti. Norisi, kad Kauno gyventojai ne tik oriai džiaugtųsi savo gražiu ir gyvu miestu, bet matytų ir geresnio gyvenimo viziją.