Kaip turėtų atrodyti kapinėms skirta vieta – arimai ar sakralumu dvelkianti vieta? Vainatrakio kapinėse pasigedęs pastarojo, kaunietis čia amžinojo poilsio atgulusios žmonos palaikus perlaidojo kitur. "Tokios kapinės yra nepagarba žmonėms", – savo sprendimu neabejoja vyras.

Nebaigtos statybos

Jonas Skučas dar gydosi šviežią mylimos moters netekties žaizdą. Vainatrakio kapinėse eilėje tarp neseniai palaidotų kauniečių – nedidelis kauburėlis molio. "Čia nieko nebėra", –  ranka į tuščią kapavietę, kurioje rugpjūčio pradžioje buvo palaidota jo žmona, mostelėjo J.Skučas.

"Jums čia panašu į kapines? Aš esu architektas, mano sūnus architektas. Tokia vieta vadinama nebaigtomis statybomis", –  vyras atodūsiu tramdė jausmus, kuriuos patyrė ne tik dėl sutuoktinės netekties, bet ir dėl patirto pažeminimo, kad gyvenimo moterį teko laidoti tokioje tragiškoje aplinkoje.

Metalinė tvora ženklino 1 ha teritoriją, kurioje jau daugiau nei metus laidojami Kauno gyventojai. Netoli tvoros riogsojo statybininkų vagonėlis. Dar neužlaidotoje žemėje įkalti mediniai kuolai žymėjo būsimų kapaviečių ir būtinų palikti takų vietą, mėtėsi lentgaliai. Aplink plytėjo suarti ir patręšti laukai.

Sunkus sprendimas

Po žmonos laidotuvių J.Skučą pažadino ankstyvas skambutis. Skambino jo mama. Vyras netrukus jau lėkė pas ją į Kazlų Rūdą. Mamos namų kieme J.Skučas rado sudėtus kibirus, kastuvus. "Kaip tu sau leidai savo žmogų palaidoti šiukšlyne? Turi išsikasti ir perlaidoti", – išgirdo vyras verdiktą.

Galutinį sprendimą J.Skučas priėmė su sūnumi, ant kurio rankų mirė mama. J.Skučas neslėpė, kad apsispręsti žengti tokį žingsnį nebuvo lengva. "Nuvažiavome ir išsikasėme urną. Savaitę palaikėme namie. Per tą laiką susitvarkėme reikiamus dokumentus ir palaidojome mano tėviškėje Kazlų Rūdoje", – palengvėjimo atodūsis išdavė džiaugsmą pabėgus iš Vainatrakio kapinių.

J.Skučas rankose laikė nuotrauką iš savo mylimos moters amžinojo poilsio vietos – aplinkui žaliavo žolė, tolumoje matėsi medžių kamienai. "Dabar man ramu. Dabar man gera ten pabūti", – atšiauri ir nieko bendra su jaukumu neturinti Vainatrakio kapinių aplinka itin kontrastavo su vyro pasakojimu.

Mažesnė blogybė

Niekas prieš artimųjų valią neprivers laidoti žmogaus ten, kur papuola, tačiau J.Skučui buvo pateikti du pasiūlymai – Ledos kapinės, kurias patys "Kauno kapinių priežiūros" darbuotojai apibūdino kaip labai blogas, ir Vainatrakio kapinės, kurios buvo įvertintos vienu žodžiu – "blogai". Nieko keista, kad J.Skučas iš dviejų blogybių rinkosi mažesnę.

Net ir mažesnė blogybė kaip rakštis strigo didžiausiu skausmu, kad teko rinktis vietą, kurios liežuvis nesiverčia vadinti kapinėmis. "Čia nėra jokio sakralumo. Čia pasityčiojimas iš žmogaus kančios, iš gydytojų darbo, kurie kovojo dėl to žmogaus dar pragyventų dienų. Aš jau nekalbu apie artimuosius. Ar tai čia daug miestui kainuotų žolę užsėti, kad ta aplinka bent patrauklesnė būtų? Jie man aiškino, kad čia bus labai gražios kapinės. Kada? Medis auga 30 metų. Man neįdomu, kad bus. Aš šiandien laidoju savo artimą. Kaip čia ateiti pabūti?" – J.Skučo beriamus klausimus nešėsi vėjas, nes atsakymai į juos, ko gero, neviltingai blaškomi iš vieno savivaldybės skyriaus į kitą.

Nepastebimi pokyčiai

"Politikės kulnai į molį sulindo, papylė žvyro ir atidarė kapines", – prieš metus Vainatrakio kapinių atidarymo ceremonijos metu  komišką situaciją su politikės Aušros Ručienė įstrigusiu aukštakulnių batelių kulniuku prisiminė J.Skučas.

Politikės internetiniame puslapyje galima paskaityti praėjusios kadencijos miesto vadovų veiksmus atidarant kapines ir atidengiant kapinių vietą žymintį didžiulį akmenį liaupsinančią žinutę. Atidarymo ceremonijos nuotraukos įamžino ir kapinių vaizdą, kuris nuo atidarymo momento praktiškai nepasikeitė.

Tik laukai aplinkui kapines vasarą buvo nugeltoniję nuo rapsų žiedų, o dabar, rudenį, ir vėl aparti. Vienintelis medis šalia kapinių tvoros buvo sužaliavęs, o dabar meta lapus. Savivaldybės valdomos įmonės "Kapinių priežiūros" direktorius Algirdas Verbickas nesutiko: "Daug pavyko nuveikti per metus. Vieta kapinėms išrinkta viena geriausių. Visi žino, kad Kaune didžiulė bėda yra gruntiniai vandenys, o čia – kitaip. Žmonės laidojami ne į vandenį", – naujosiomis kapinėmis gyrėsi A.Verbickas.

"Kapinių priežiūros" vadovas vardijo vieną po kito per metus nuveiktus darbus: "Iškasėme šulinį, įvesime elektrą. Jau pernai per Vėlines buvome įjungę šviesą. Įrengėme aikštelę automobiliams statyti. Palaidota jau beveik 400 žmonių."

Kalbėdamas apie aikštelę A.Verbickas turėjo omenyje vietą prie įėjimo į kapines, kurioje J.Skučo žmonos laidotuvių dieną buvo suverstos statybinės atliekos, kurios vėliau buvo išlygintos ir užpiltos žvyru.

Kelias iki šių kapinių atsiradimo – ilgas ir duobėtas. Daugiau nei dešimt metų užsitęsė bylų procesai tarp žemės savininkų ir savivaldybės, įgyvendinančios viešąjį interesą. Už 18 km nuo miesto centro esančios Vainatrakio kapinės iš viso užima 40 ha teritoriją. Šiandien kauniečiai laidojami į 1 ha plotą. Likusi žemė yra dirbama.

"Sena valdžia nusprendė, kad šiuo metu nereikalinga laidoti žemė nestovėtų dykai, išnuomojo ūkininkams. Tai jie ir dirba", –  dėstė A.Verbickas.

Pasiklydęs projektas

"Kapinių priežiūros" direktoriui nekilo abejonių dėl to, kad žmonės laidojami į tvora aptvertą dirvoną. Paklaustas apie objekto pridavimo aktą, jis kiek sutriko. "Kapinės buvo atidarytos miesto tarybos sprendimu", – asmeninės atsakomybės neįžvelgė pašnekovas. Panašiai kaip ir J.Skučui, A.Verbickas aiškino, kad yra numatyti takeliai, tačiau į kapinių projekto smulkų aptarimą nesileido.

Kauno savivaldybės Urbanistikos ir architektūros skyriuje paaiškėjo, kad be skyriaus vadovo, kuris šiuo metu atostogauja, niekas kitas negali plačiau paaiškinti, kiek šiandienos kapinių vaizdas atitinka kadaise parengtą projektą visiems 40 ha.

Anksčiau buvo skelbta, kad greta esančiuose suformuotuose sklypuose bus galima įrengti kolumbariumą, administracines patalpas, automobilių stovėjimo aikštelę ir plėsti kapinių infrastruktūrą atsižvelgiant į gyventojų poreikius.

Pagarba išėjusiajam

"Kapinės atspindi miesto veidą, miesto vadovų požiūrį į jame gyvenusius žmones", – neatlyžo J.Skučas. Kaunietis tvirtino pasibaisėjęs ir Karmėlavos kapinėmis, ir senosiomis Romainių kapinėmis. Jo pastebėjimu, kertami senose kapinėse augę medžiai, krūmai vien tam, kad būtų galima suformuoti papildomą sklypelį nenorinčiajam po užmiesčio arimu pakišti artimo.

Karmėlavoje asfaltuoti pagrindiniai keliai išlieka, tačiau anksčiau buvę platūs neasfaltuoti takai naudojami naujoms kapavietėms. Būdamas architektas, J.Skučas tvirtina nesuvokiantis, kaip galima taip padrikai, taip neatsakingai leisti kapinėse daryti nepagrįstus sprendimus.

"Kai išgyveni tą kančią taip arti, supranti, kad mirtis – ne juoda, mirtis – balta", – J.Skučo balsą nutildė skausmingas atodūsis. Tarsi jo žodžių patvirtinimas – tarp daugybės naujų gėlėse skendinčių kapaviečių stovėjusi vieniša moteris. Ji baugščiai dairėsi, tarsi gėdydamasi išsiliesiančio skausmo nuoguose kapinių arimuose.

Komentaras

Visvaldas Matijošaitis

Kauno meras

Vainatrakio kapinių projektas padarytas normalus. Tačiau jis nebuvo įgyvendintas ir buvo pradėti laidoti žmonės, atleiskite pasakysiu kaimiškai, vos ne pievose. Pagal projektą turėjo būti  visur įrengti šaligatviai, laistymo sistema, automobilių stovėjimo aikštelė, apželdinta. Tačiau Vainatrakio kapinėms nei pernai, nei šiemet biudžete nebuvo skirta pinigų. Neturėdama jokio finansavimo, "Kapinių priežiūros" įmonė palyginti padarė dar daug. Nepaisant to, mano nuomone, ten viskas yra blogai. Man yra tekę lankytis kitose kapinėse, kuriose investavo privatus kapitalas. Ten viskas sutvarkyta, sudėtos trinkelės ir palikta vietos kapavietėms. Ten norisi rinkti artimo amžinojo poilsio vietą. Tam reikia pinigų. Bandysime perskirstyti biudžetą ir rasti bent kažkiek pinigų šiemet, o kitąmet jau skirtume daugiau.  Nebūtina įgyvendinti visą projektą. Plotas suskirstytas kvartalais ir galima tvarkyti kiekvieną kvartalą atskirai. Būtina sutvarkyti, kad žmonės, laidojantys savo artimuosius, nejaustų dar didesnės nuoskaudos. Kapinės turi būti tvarkomos kaip ir gatvės, – kad kiekvienas atėjęs aplankyti artimo jaustųsi oriai.