Idėja keliauti į Nidą Nemunu kilo prieš gerą pusmetį, pasidomėjus, kaip pries 30–40 metų žmonės iš Kauno į Nidą plaukdavo laivu "Raketa". Šio laivo maršruto nebeliko, todėl teko organizuoti kelionę patiems. Be to, nuplaukti į gražiausią Lietuvos vietą valtimi atrodė įdomiau ir prasmingiau.

Pradžia – netoli Santakos

Kadangi esame užimti darbais medicinos srityje ir šią vasarą mums beveik nepasitaikė poilsio dienų, kelionei galėjome skirti tik Žolinės savaitgalį. Paskaičiavę supratome, kad spėsime nuplaukti tik į vieną pusę ir tada reikės grįžti autobusu, tačiau ką tuomet daryti su valtimi? Taip kilo idėja plaukti pripučiama, nors ir mažiau patvaria nei medinė ar plastikinė, valtimi. Ji buvo paprasta dvivietė, teturėjo du irklus ir jokio motoro.

Ketvirtadienis, 18 val. Pradėjome kelionę Neries upe, iki Santakos likus keliems šimtams metrų. Prieš pakraunant valtį daiktų, atrodė, kad ji tikrai neišlaikys svorio, tačiau atsišvartavus valtis plaukė stebėtinai gerai.

Po valandos praplaukėme Lampėdžių tiltą ir atsisveikinome su Kaunu. Iriantis toliau, pamatėme namus. Aš apsidžiaugiau nusprendęs, kad tai jau Kulautuva ir mes nuplaukėme jau 30 km, tačiau greitai iš už medžių išlindo Raudondvario bažnyčios stogas – nuplaukėme tik 10 km. Prieš kelionę buvau skaitęs, kad Nemuno srovės greitis – 7 km/val., skaičiavau, kad irdamiesi plauksime apie 10 km/val. greičiu. Deja, mūsų greitis buvo vos 4,5 km/val.

Jausmas – nepakartojamas

23 val. pasiekėme Kulautuvą. Savo įveiktą atstumą lygindami su likusiu nuplaukti labai nusivylėme. Nepaisant to, judėjome tolyn. Atėjo naktis. Kadangi turėjome nuplaukti didelį atstumą per trumpą laiką, nakvoti nestojome, o pasikeisdami irklavome toliau.
Pradėjo matytis Vilkija. Užplaukėme ant seklumos, esančios Nemuno vingyje šalia Vilkijos. Truko pusvalandį, kol išsikapanojome. Ties Vilkija buvome apie 1 val. nakties, atėjo mano eilė budėti iki 4 val. ryto, kol mano kompanionas miegos.
Gūdžiausiomis paros valandomis plaukiau vienas ramia ir plačia nepažįstama upe. Jausmas nepakartojamas, kai darai tai, ko daugiau niekas nedaro.

Variklis – raumenų jėga

Penktadienis, 4 val. ryto ties Seredžiumi atėjo mano eilė miegoti. Įlindau į miegmaišį ir įsitaisiau ankštame valties gale.
7 val. ties Veliuona vėl apsikeitėme. Buvo geras oras, nors visoje Lietuvoje tomis dienomis lijo. Keista matyti tris žaibuojančius debesų plotus aplinkui, o pačiam plaukti apšviestam saulės.

Per aštuonias plaukimo valandas dešinėje liko Raudonė, Panemunės pilis, Skirsnemunė. Visą dieną vėjas buvo priešpriešinis ir pūtė irkluojančiajam į nugarą. Upės srovės efekto nebeliko, ji padėjo tik nebūti vėjo nešamiems atgal, o judėti į priekį reikėjo pasitelkus savo raumenų jėgą.

Apie 15 val. pasiekėme ir praplaukėme Jurbarką, priartėjome prie pasienio su Kaliningrado sritimi ruožo.

Niūriausias kelionės etapas

Apie 17 val. sustojome Smalininkuose gauti leidimo plaukti palei pasienį. Po 10 minučių pasieniečiai, pamatę mus per vieną iš kamerų, kuriomis stebimas visas pasienio su Rusija ruožas, atvažiavo mūsų pasitikti savo džipu ir užklimpo smėlyje. Leidimą gavome labai lengvai, pasieniečiai paliko šiltą įspūdį. Kol draugas Vytautas saugojo valtį, padėjau jiems išstumti džipą. Vieni kitiems padėkojome ir atsisveikinome.

Prasidėjo niūriausias kelionės etapas. Nei Lietuvos, nei Rusijos krante nebuvo matyti jokios civilizacijos, jokių namelių. Lietuvos pusėje bent nuolatos sutikdavome žvejų, kairioji upės pusė atrodė mirusi.

Plaukdami turėjome laikytis dešinės upės pusės. Ribos buvo sužymėtos specialiais plūdurais. Pažeidus Rusijos sienos ribą laukė dideli nemalonumai, gal netgi kalėjimas – taip mus įspėjo pasieniečiai. Stebėjomės, kaip gerai saugoma ir kontroliuojama Lietuvos siena: kas 3 km pastatyti modernūs bokšteliai, iš kurių dieną naktį kameromis stebima upė. Rusų pusėje siena stebima maždaug gerus 15 km iš senoviškų bokštelių plika akimi.

Žvilgsnis į Rusiją

Atėjo antroji naktis ir 24 val. vėl mano eilė budėti iki 3 val. ryto. Man pradėjus irkluoti ir Vytautui užmigus, Nemunas labai išplatėjo, buvo sunku įžiūrėti kiekvieną plūdurą. Lietuvos pusėje prasidėjo seklumos ir keisti molai. Norint juos apiplaukti tekdavo nusiirti į patį upės vidurį prie pat Rusijos sieną žyminčių plūdurų. Irklavau visiškoje tamsoje.

Nors Kaliningrado pusėje nebuvome matę gyvos dvasios, naktį iš ten ėmė sklisti keisti garsai ir lydėjo mus iki pat pirmojo miesto Nemano (Ragainės). Ties Nemanu pirmą kartą savo akimis pamačiau Rusiją ir apsidžiaugiau, kad gimiau ir gyvenu Lietuvoje. Apleisti namai, fabrikai išdaužytais langais, surūdiję automobiliai ir baisi smarvė. Tuo baigėsi mano pamaina.

Pasienio egzotika

Atsibudau 6 val. ryto, šeštadienį, plaukiant per kitą, didesnį, Kalinigrado srities miestą – Sovetską (Tilžė). Įspūdis buvo dar klaikesnis. Turbūt panašiai atrodo miestai, nusiaubti karo. Pilki ir aptrupėję daugiabučiai, šalia jų – seni fabrikai, skleidžianys siaubingus garsus, paplaukus vieną kitą kilometrą kažkas deginama ir tai skleidžia dvoką, upė murzina, joje – keistos putos.

Nors plaukimas pasienio ruožu ir nebuvo dosnus gražių vaizdų, tačiau suteikė kelionei egzotikos ir dar kartą supratau, kokioje modernioje ir tvarkingoje šalyje gyvename.

Per likusias dvylika kelionės valandų sustiprėjo priešpriešinis vėjas, prasidėjo lietus. Matydami atslenkantį lietaus debesį, užsidengdavome neperšlampančia palapinės dalimi ir taip save ir savo daiktus iš dallies apsaugojome nuo drėgmės.

Apie 17 val. pasiekėme Nemuno deltą, praplaukėme Rusnės salą ir iki kelionės valtimi pabaigos liko vos kelios valandos. Ėmė temti, užeidavo stiprūs lietūs, tačiau nesustodami judėjome pirmyn. Tamsoje sunkiai radome, kaip įplaukti į Minijos upę, iš kurios kitą dieną keltu turėjome pasiekti Nidą. Pernakvojome stovyklavietėje prie Mingės kaimo.

240 kilometrų vandeniu

Kitą dieną, sekmadienį, 8.30 val. susipakavome daiktus ir keltu išplaukėme į galutinį kelionės tašką – Nidą. Jau plaukiant Kuršių mariomis apėmė didžiulis pasitenkinimas dėl to, kokį kelią įveikėme. 230 km per 52 valandas buvo iššūkis, ir mes jį įveikėme. Visi, kuriems pries kelionę pasakojau apie šį maršrutą, netikėjo, kad tai įmanoma.

Išsilaipinę Nidoje, nuėjome iki jūros ir išsimaudėme. Tai vainikavo mūsų kelionę. Baltijos jūrą pasiekėme plaukdami 240 km vandeniu per Nemuną bei Kuršių marias ir 2 km eidami pėsčiomis skersai Kuršių nerijos pusiasalį.
Vakare iš Nidos išvykome autobusu ir apie 23 val. pasiekėme Kauną.