Niokojo aukso ieškotojai

Važiuojantieji nuo Kačerginės, dešinėje kelio Kaunas–Šakiai pusėje prieš įvažiuodami į miestelį gali išvysti Zapyškio senąsias žydų kapines. Dovydo žvaigždėmis puošti, hebrajiškais įrašais paženklinti tylūs granitiniai ir betoniniai antkapių paminklai glaudžiasi senų medžių paunksnėje. Nemažai jų – apaugę samanomis, nugriuvę ar susmegę į žemę. Spėjama, kad čia laidota nuo pat žydų įsikūrimo Zapyškyje XVI a. Miestelis iki pat XIX a. klestėjo kaip tarptautinės reikšmės Kauno–Virbalio prekybos ir pašto trakto svarbi stotelė. Čia virė prekyba – klestėjo ir Zapyškio žydai. Skaičiuojama, kad XX a. pradžioje Zapyškyje gyveno beveik 600 žydų. Prieš Antrąjį pasaulinį karą čia veikė žydų pradinė mokykla. Daugelis miestelio žydų buvo išžudyta Antrojo pasaulinio karo metais.

Ties Zapyškiu važiuojantiesiems Kauno–Šakių plentu atsiveria ne tik XVI a. iškilusios Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios vaizdas – puikiai matyti ir senosiose miestelio kapinėse stūksanti koplytėlė.

Ji iškilo toje vietoje, kur anksčiau tekėjęs Dievogalos upelis. Tikėta, kad jo vanduo turįs gydomųjų galių. Toje vietoje, kur ligoniai upelio vandeniu prausdavosi, ir, kaip tikėta, pagydavę, 1850 m. pastatyta koplyčia. Maldai koplytėlė naudota retai. Įvairiais istorinių permainų laikotarpiais joje glaudėsi prieglobsčio ieškantys žmonės. Koplytėlėje laidoti kunigai, tarp jų – ir Zapyškio parapijos klebonas Jurgis Kolyta, globojęs Vincą Kudirką. Sakralinės paskirties statinys ne kartą kentėjo nuo aukso ieškotojų nagų – manyta, kad kunigai buvo laidojami su jiems priklausiusiomis vertybėmis. Per tokius vandališkus išpuolius stipriai suniokotas koplyčios vidus.

Gyvenimą baigė emigracijoje

Nors Zapyškio miestelis išsidėstęs tik Nemuno slėnyje, abipus kelio Kaunas–Šakiai, vietiniai Zapyškiu vadina ir aukštumoje esančią urbanizuotą teritoriją, kur įsikūręs Kluoniškių kaimas. Mat čia – ir miestelio seniūnija, ir naujoji bažnyčia, ir mokykla.

Visai prie Zapyškio pagrindinės mokyklos prigludęs parkas, kurio pagrindinis akcentas – skulptoriaus Stasio Žirgulio sukurtas paminklas Andriui Višteliui-Višteliauskui (1837–1912). "O brangi lietuviškoji Šventa kalba prigimtoji", – šie rašytojo, poeto, aušrininko, pasirašydavusio ir Lietuvio slapyvardžiu, žodžiai iškalti paminkle. Šis tautos žadintojas, rašęs romantines, idealizuojančias Lietuvos praeitį knygas, iš lenkų kalbos vertęs Adomo Mickevičiaus kūrybą, buvo kilęs iš Zapyškio apylinkių. "Jo biografija – labai sudėtinga. Šis aušrininkas patyrė labai daug skurdo, daug didžiulių gyvenimo pokyčių, daug keliavo", – užsimena Zapyškio bibliotekos vyriausioji bibliotekininkė Albina Budrienė. – A.Vištelis-Višteliauskas lankė Zapyškio mokyklą. Gimusio didelėje nepasiturinčioje šeimoje, jo tėvai neketino toliau leisti į mokslus. Tačiau vaiko gabumus pastebėjo mokytojai – jam buvo parūpinta vieta Seinų kunigų seminarijoje. Tačiau tam užkirto kelią vienas faktas: iš Zapyškio bažnyčios jis pavogė taurę ir ketino parduoti."

A.Vištelis-Višteliauskas aktyviai įsijungė į 1863 m. sukilėlių gretas: kovėsi Kazlų Rūdos, Lekėčių miškuose. Jo drąsa mūšiuose buvo įvertinta pakeliant jį karininku. Mūšiuose buvo sužeistas, pateko į rusų nelaisvę, tačiau vėliau jam pavyko pabėgti į Lenkiją. Ten gyvendamas, intensyviai domėjosi Lietuva, jos reikalais, dalyvavo leidžiant laikraštį "Aušra" – buvo vienas iš jo steigėjų, prie laikraščio leidybos prisidėjęs ir finansiškai.

"Lenkijoje dirbo miškininku, vedė lenkaitę, susilaukė trijų vaikų. Deja, šeimą lydėjo nelaimės: visi trys vaikai mirė, poetą paliko žmona. A.Vištelis-Višteliauskas emigravo į Pietų Ameriką. Ten pateko į vadinamąją sielos ligoninę psichikos ligomis sergantiems žmonėms, kurioje ir mirė. Šviesuolio kapas – nežinomas. Todėl paminklas, kaip šio aušrininko atminimą ženklinanti vieta, yra dar prasmingesnis", – pasakojo A.Budrienė.

Prasižengėlius sudegino gyvus

Už Zapyškio 2 km pavažiavus Pavilkijo kryptimi įsikūręs Altoniškių kaimas. Garsiausias jame ir apylinkėse – Altoniškių piliakalnis, iškilęs Nemuno ir Ovos upės santakoje. Pasakojama, kad anksčiau piliakalnio viršūnėje augo daug senų ąžuolų, po kuriais kūrenta amžinoji ugnis ir aukotos aukos jaunavedžių globėjai deivei Altonei. "Senovėje ateidavę jaunuoliai su gausiomis aukomis sau geros žmonos iš deivės Altonės išprašyti", – legendomis apipintą piliakalnio istoriją prisiminė folkloro ansamblio "Altonė" vadovė, Ežerėlio kultūros centro darbuotoja Jūratė Bytautė.

Pasakojama, kad senosios Zapyškio bažnyčios vietoje pagonybės laikais buvęs vyriausiojo lietuvių dievo Perkūno alkas, kur šventąją ugnį kurstė vaidilos. "Vienas tokių šventų vyrų pavasarį lakštingaloms čiulbant nusižiūrėjęs Altonės aukuro sergėtoją vaidilutę, palikęs šventąją ugnį ir atėjęs pas ją panemuniais. Kol jaunieji gėrė meilės taurę, užgeso šventoji Perkūno ir Altonės aukurų ugnis. Perkūno žinyčios (lietuvių pagonių šventovė – red. past.) žmonės, radę aukurą užgesusį, labai išsigando, pradėjo raudoti ir šaukti: "Dievam galas! Dievam galas!" Iš to kilęs kaimo pavadinimas Dievogala, – pasakojo J.Bytautė. – Tokį sunkų dievų įžeidimą – ugnies neišsaugojimą – anais laikais buvo galima atpirkti tik kraujo auka. Vaidilutė ir vaidila buvo gyvi sudeginti ant vėl įsiliepsnojusių amžinosios ugnies aukurų."

Kita legenda pasakoja, esą čia gyvenęs žynys Alda, turėjęs dukterį Altonę. Šioji buvus palaidota piliakalnyje. Nuo to esą ir kilęs kaimo vardas.

Milžino Jadagoniaus kapas

Žinia apie piliakalnyje buvusio aukuro vietą altoniškiečių buvo perduodama iš kartos į kartą. Tarpukariu ūkininkai kasinėję galimą aukuro vietą ir atkasę keturkampiu sudėtų metro skersmens akmenų krūvą, ant kurios buvę daug pelenų ir apdegusių, suanglėjusių dagčių. Senieji gyventojai prisimena, kad ariant šalia piliakalnio esančias žemes taip pat buvo randama panašių radinių.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą piliakalnį tyrinėjęs archeologas Tadas Daugirdas, suskaičiavęs rieves, nustatė, kad keletas nuvirtusių ąžuolų buvę apie tūkstančio metų senumo.

Piliakalnio pietrytinėje pusėje buvę kaimo senkapiai. Čia laidoti ir akmenų ar žemių prikrauti karstai, imituojant caro armijos vengusių jaunuolių mirtį. Dėl tokių netikrų laidotuvių vėliau caro valdžia uždraudė laidoti kaimų kapinėse.

Kraštotyrininkų Altoniškiuose surinktoje medžiagoje užrašytos ir istorijos apie tai, kad piliakalnyje vaidenasi. Vienas senolis čia esą matęs patį velnią, kitas – oru nusklendusią baltą katę.

Už 3 km nuo Altoniškių Pavilkijo kryptimi stūkso mišku apaugęs Jadagonių piliakalnis, dar vadinamas Raguvos kalnu. Pasak legendos, šiose vietose gyveno milžinas išminčius Jadagonius, kuris piliakalnyje ir buvo palaidotas. Dėl to ir piliakalnis imtas vadinti Jadagonio, vėliau – Jadagonių vardu. Jadagonių bendruomenės centro iniciatyva, ketverius metus čia rengiamos talkos, dalyvaujama Baltų dienos ugnies sąšaukoje, kuriamas Joninių laužas.