Tik nestatykite dangoraižių, nenaikinkite žalumos prie upės – patarė vienas žinomiausių pasaulio architektų japonas Ryue Nishizawa, akies krašteliu dirstelėjęs į Kauną. Netradiciniu požiūriu jis sužavėjo kauniečius.

Žemi pastatai – gražu

Antrą mėnesį vykstantis Kauno architektūros festivalis pristatė kauniečiams ir svečiams ne vieną talentingą architektūros kūrėją. Į renginį pavyko prisikviesti ir vieną geriausių pasaulio architektų – Tokijuje biurą  turintį R.Nishizawą, kuris kuria išskirtinius statinius įvairiose šalyse.

Svečias trumpam atvyko į Kauną skaityti paskaitos, tačiau miesto matė labai nedaug. Nuo viešbučio Miško g. iki "Žalgirio" arenos, kur vyko paskaita, jis atėjo pėstute ir turėjo tik kelias minutes pasidairyti į šalis.

Po paskaitos svečias sutiko su "Kauno diena" pasidalyti savo įspūdžiais Kaune. Architektas negalėjo nepastebėti didelio pliuso – Kaunas yra labai kompaktiškas, nes ten, kur reikia, gali nukakti pėsčiomis.

"Gražu, sveikinu, kad turite tokią areną. Tokijuje mes jokio panašaus projekto neturime", – trumpai svečias apibūdino "Žalgirio" areną, kurioje vyko jo paskaita.

Po paskaitos prasivėrus užuolaidoms, svečias galėjo čia pat komentuoti tai, ką mato priešais akis.

"Tik nestatykite dangoraižių", – patarė R.Nishizawa, žvelgdamas į kitą Nemuno krantą. "Gražu būti žemiems", – pridūrė jis.

Japono nuomone, nereikėtų naikinti žalumos ir teritoriją užleisti statiniams. "Gamtą privalu išsaugoti", – nedvejojo architektūros grandas, žvelgdamas į Nemuno pakrantę Žemojoje Fredoje, kuri įvairiose miesto vizijose paverčiama naujuoju Kauno centru su aukštais pastatais. Tiesa, žalumos fone kyšantys grūdų įmonės statiniai jam patiko, R.Nishizawa pavadino juos europietiškais.

Pasiteiravus, kokį didžiausią įspūdį jis parsiveš iš Kauno namo, architektas paminėjo ne tik upės, gamtos grožį. "Žmonės diskutuoja apie Kauno identiškumą – tai puiku! Tokijo gyventojai nenori diskutuoti apie Tokiją, ir tai nelabai gerai", – palygino R.Nishizawa.

Lietus ir vabzdžiai netrukdo

Vienas žymiausių pasaulio architektų per savo paskaitą apie Kauno ir Lietuvos architektūrą netarė nė žodžio, tačiau prikaustė minios dėmesį. "Žalgirio" arenos mažasis amfiteatras buvo bemaž pilnas – architektūros žvaigždės minčių klausėsi ne tik studentai, bet ir žinomi Kauno architektai. Svečias ekrane demonstravo savo projektus, anglų kalba pagrindė savo sumanymus ir sprendinius.

Vienoje Japonijos saloje, gamtos apsuptyje, lašelio formos Teshimos meno muziejų suprojektavęs R.Nishizawa norėjo, kad pastatas būtų be kampų. Iliustracijose jis dargi pademonstravo, kaip šis betoninis kiautas buvo sutvertas. Iš pradžių iš žemių buvo supiltas kalnas, ant jo buvo dedamos konstrukcijos ir viskas užliejama storu betono sluoksniu. Kai šis sukietėjo, pro paliktas angas gruntas buvo išgabentas lauk.

Pagal pirminį sumanymą angos turėjo būti užtaisytos, tačiau realybėje pamatęs, kad tai puikūs "langai", autorius angas paliko atviras. "Nusprendžiau pakviesti lietų į vidų. Ir vabalėliai čia pageidautini", – paaiškino architektas.

Su architektų biuru SANAA dirbantis R.Nishizawa per paskaitą pakartojo ne viename interviu išdėstytą nuostatą, kad jam ir jo kolegoms yra svarbiausias ryšys tarp architektūros, gamtos ir žmogaus. "Reikia kurti architektūrą, kuri padrąsintų įeiti į vidų", – mokė japonas.

Į tualetą – pro lauką

Kitas japono parodytas darbas – banguotas, su skylutėmis, primenantis fermentinį sūrį. Tai "Rolex" mokymo centras Šveicarijoje. Architektas pasirinko kiaurai praeinamą banguotą tūrį, kuriame atsiveria netikėtos erdvės. Autorius akcentavo, kad pagrindinė įeiga yra pačiame statinio centre, tarsi po pačiu pastatu. Pro čia patekus vidun, galima judėti visomis kryptimis.

Prieš kelerius metus viename Londono parke japonas pastatė netaisyklingos formos paviljoną – čia kasmet užleidžiama vieta kokiam nors architektūros meno kūriniui. R.Nishizawa sukūrė vingiuotą serpantiną, dengtą aliuminio stogu. Vienintelė patalpa laikinajame paviljone buvo stiklo sienomis atitverta nedidelė konferencijų salė.

"Kai lijo, nuo stogo bėgo lietaus kaskados", – reginį padėjo įsivaizduoti autorius. Aliuminio plokštumose atsispindėjo aplinka ir žmonės, buvo pasiūlyta erdvių įvairovė. Visa tai pristatoma būtuoju laiku, nes paviljonas jau išardytas.

Bene daugiausiai mįslių paskaitos dalyviams užminė penkių aukštų gyvenamasis namas, kurio bendrasis plotas tesudaro 60 kv. m. Jis vos 4 m pločio, įsispraudęs tarp kitų daugiaaukščių namų Tokijuje.

Nepaisant to, kad kiekviename aukšte – vos po menką kambarėlį, R.Nishizawa kiekviename aukšte atrado vietos mini sodui. Žalumos barjeru jis atskyrė gyvenamąją erdvę nuo vonios kambario. Norint nueiti į tualetą, reikia paeiti lauku. Architektas šį sprendimą pagrindė tuo, kad tai buvo vienintelė galimybė užtikrinti privatumą tokioje mažoje erdvėje.

Paklaustas, ką šio namo gyventojai darys senatvėje, ar pajėgs nuolat laipioti laiptais savo penkiaaukštyje, R.Nishizawa turėjo atsakymą: iš lauko pusės yra galimybė įrengti liftą.

Apdailai dėmesio – mažiausia

Paskaitos dalyviams knietėjo paklausti, nejaugi R.Nishizawai nebūna jokių apribojimų, kad gimsta tokie neįtikimi, kartais, atrodo, neįmanomi pastatai?

"Apribojimų būna labai daug. Tačiau stengiamės kurti taip, kad atrodytų, jog mums buvo suteikta visiška laisvė. Kartais apribojimai sukuria laisvę. Bent jau stengiamės taip galvoti", – atsakymais stebino architektas.

Jis prisiminė Šveicarijos pavyzdį, kur buvo keliami itin dideli reikalavimai pastato energetiniam efektyvumui. "Tai pati griežčiausia šalis, kurioje yra tekę dirbti. Gerai, kad jie nors nori turėti langus name", – ironizavo japonas. R.Nishizawa pridūrė, kad jo komandoje yra ne tik konstrukcijų, bet ir vadinamieji klimato inžinieriai, kurie pateikia geriausius pasiūlymus dėl kiekvieno pastato šiltinimo ir šildymo.

R.Nishizawa įsitikinimu, pastatui svarbiausia ne šiluminiai parametrai, o tai, kad žmonės jį mylėtų, tuomet jie niekada statinio neapleis.

Išdrąsėjusioje auditorijoje pasigirdo klausimas "Kodėl jūsų pastatai balti?" Šį nusistebėjimą R.Nishizawa sakė girdįs daug kur. Architektas garsiai pasvarstė: "Gal jau laikas keisti baltąjį stilių?" Kiek pagalvojęs, jis paaiškino, kad pastato konstrukcijos, struktūra suryja didžiąją dalį biudžeto, o apdailai pinigų lieka minimaliai. Kadangi daugelyje objektų naudojamas betonas, belieka tik jį baltai nudažyti. Galbūt taip ir susiformavo baltasis stilius.

Kauno architektūros festivalio iniciatorius architektas Gintaras Balčytis

Nežinau, kas sudaro reitingus, tačiau neabejoju, kad R.Nishizawa yra geriausių pasaulio architektų dešimtuke. Jo paskaita buvo labai vertinga ir puiki. Savo pastatus svečias parodė kitaip. Įdomu tai, kad jis atskleidė architekto filosofiją. Kitaip tariant, jis aiškino, ne kaip projektuoja, o kaip galvoja apie architektūrą. R.Nishizawa parodė, kokia jam svarbi architektūros ir gamtos sąveika. Jis taip pat pademonstravo, kad erdvė pastate yra pats svarbiausias dalykas. Pastato filosofija – esminis dalykas, mums to labai dažnai trūksta. Daug mūsų namų pastatyti dėl madingos estetikos. Architektūra reikalauja didesnio architekto vidaus krūvio, tai pakelia architektūros objektus iki meno lygio. Antra vertus, matyti, kad architektūros žvaigždėms leidžiama daryti tai, ką jie nori, kad biudžetas jų neriboja. Tokių pastatų kaina, spėju, būna fantastiška. Jei mūsiškiam užsakovui parodytum, kad reikia sudėtingų konstruktyvų, iškart sulauktum neigiamo atsakymo. Vis dėlto pasaulyje, matyt, yra klientų, kurie suteikia architektams visapusišką laisvę. Šio architekto filosofija leido permąstyti man savo, kaip architekto, ribas. Dažnai turime vidinius stabdžius – ko nedaryti ir net nesiūlyti užsakovui, nes tai sudėtinga, per brangu. Vidiniai stabdžiai turbūt per stiprūs, jie trukto atsirasti architektūrai kaip menui. Paskaitoje dar kartą įsitikinau, kad architektūra visų pirma yra menas, o menas, kaip sakoma, reikalauja aukų. Manau, svečias visiems architektams suteikė daugiau drąsos leisti sau daryti tai, kas atrodo, yra reikalinga. Paguodė tai, kad ir pasaulinio lygio žvaigždės kovoja dėl vietos po saule. R.Nishizawa per paskaitą prasitarė, kad jei laimi bent 1 iš 20 konkursų, būna labai laimingas. Laimėjus tarptautinį konkursą, pastangos atsiperka tiek finansiškai, tiek moraliai.

Architektas Gintautas Natkevičius

Dar kartą pasitvirtino, kad tikram architektui architektūra yra gyvenimo būdas ir jis yra labai sudėtingas, komplikuotas. Kai visi mato rezultatą, kai visi žavisi ir klauso paskaitos, tik atrodo, kad taip yra nuolatos. Iš tikrųjų architektas nuo ryto iki vakaro yra tam tikroje opozicijoje su klientu, statybininkais, visuomene. Kažko pasiekia tik gabiausi, ištvermingiausi ir atkakliausi, kurie aukoja didelę dalį asmeninio gyvenimo. Matyti, kokia yra R.Nishizawos kurtų pastatų kaina. Nuostabu, kad šis žmogus sugeba suburti konstruktorių ir kitų specialistų komandą, sugeba suskaičiuoti ir įgyvendinti nestandartinius sumanymus. Lietuvoje jau yra įsišaknijusi problema – specialistai nepelnytai niekinami, primetama, kad jie yra brangininkai. Kitaip tariant, visa ko dievas yra mažiausia kaina, nevertinama tai, ką žmogus sugeba ir gali padaryti. Daugeliui konstruktoriai yra nepatogūs, nes reikia dirbti, įdėti papildomų pastangų, todėl reikalaujama statyti kuo paprasčiau ir pigiau.

Architektas Vilius Adomavičius

Paskaita labai patiko, nors tai, ką svečias parodė, nėra jokia naujiena. Apie jo darbus ir filosofiją galima paskaityti internete. Vis dėlto buvo labai įdomu pamatyti šį žmogų gyvą. Jis man pasirodė šiltas, įdomus, turintis humoro jausmą, kuris japonams nėra labai būdingas. Paprastai japonai labai rimtai žiūri į gyvenimą, o R.Nishizawa turi savotiškos ironijos. Kai jo paklausė apie Europoje pastatytų pastatų šildymą, jis paaiškino, kad dėl to niekas nesiskundė. Ir nors į žemiškus dalykus jis tarsi nekreipia dėmesio, tai netrukdė gauti prestižinę Pritzkerio premiją (Pritzker Prize). Į tokius architektus reikia lygiuotis. Tai, ką daro japonai, yra žingsnis į priekį. Jie turi savo filosofiją, koncepcijas ir sugeba prie to pritraukti savo pastatus. R.Nishizawos kūriniai yra labai originalūs, švieži, jie duoda impulsą kitiems pasaulyje. Tai architektas, kuris viską supurto. Tokių kūrėjų architektūra skirta gurmanams. Lietuvoje gurmaniškos architektūros neatsiras dar mažiausiai 30 metų. Manau, kad būtų finansiškai pajėgiančių tai pastatyti, bet didžiausia problema – ne pinigai, o supratimas. Net ir pats R.Nishizawa užsiminė, kad tik atitinkami žmonės užsako jo projektus, iš dvidešimties konkursų jo komanda pasirenkama vos viename.