Kauno apygardos teisme precedento neturintis atvejis – į aštuntą dešimtį įkopusią kaltinamąją genocidu į posėdį atvežė greitosios pagalbos medikai. Tai pagaliau leido atversti Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago nužudymo bylą.

Su medikų palyda

Šioje byloje genocidu kaltinami kauniečiai Ilja Vorobjovas ir Jadvyga Kuprėnienė. Abu teisiamieji įkopę į aštuntąją dešimtį.

Sprendimas kaltinamąją J.Kuprėnienę atvesdinti į posėdį priimtas praėjusią savaitę, kai eilinį kartą nepavyko atversti bylos.

Pasak prokurorės Auksės Lipkevičienės, nors kaltinamosios būklė apibūdinama kaip nuosekliai blogėjanti, tačiau J.Kuprėnienė lankosi pas gydytojus, be to, ji pati pasirašė ir gautą šaukimą. Tuomet teismas atsižvelgė į prokurorės argumentus.

"Ji gana adekvačiai vertina situaciją", – vakar pirmuosius kaltinamosios pasisakymus įvertino prokurorė.

J.Kuprėnienė į Kauno apygardos teismą atvežta greitosios pagalbos automobiliu. Specialioje lovoje su atlošu ir ant ratukų teisiamoji atvežta į salę. Nuo 2011-ųjų, kai byla perduota teismui, kaltinamoji genocidu posėdyje dalyvavo pirmą kartą.

Nusikaltimų žmogiškumui ir karo nusikaltimams bylose senaties nėra.

Kelias iki nagrinėjimo

I.Vorobjovas ir J.Kuprėnienė kaltinami genocidu, nes padėjo sovietams sulaikyti partizaną A.Ramanauską-Vanagą ir jo žmoną Birutę Mažeikaitę.

Abu kaltinamieji 1956–1957 m. dirbo KGB Kauno m. valdybos 7-ojo poskyrio pareigūnais. Jie šio fakto neneigia.

Anksčiau kaltinamųjų bylos buvo išskirtos, nes teismo posėdžiai neįvykdavo dėl J.Kuprėnienės sveikatos būklės. Bylos vėl sujungtos, 2012 m. nusprendus kreiptis į Konstitucinį Teismą (KT) dėl genocido apibrėžimo išaiškinimo. Dabar bylos nagrinėjimas tęsiamas, nes KT patvirtino, kad sovietų nusikaltimai tam tikromis sąlygomis gali būti prilyginami genocidui.

Vakar vykusiame teismo posėdyje bylą pasiūlyta vėl išskirti. Kaltinamosios advokatas teismui pateikė prašymą ginamajai skirti teismo psichiatrinę ekspertizę, nes moteris netiksliai atsakinėja į klausimus.

Taip pat siūlyta dar kartą atlikti medicinos ekspertizę. Tam nepritarė nei prokurorė, nei nukentėjusioji. Nepalankiai tai įvertino ir pati kaltinamoji.

Pasitarusi teisėjų kolegija nusprendė atmesti prašymus ir pradėjo įrodymų tyrimą, perskaitytas kaltinamasis aktas.

KGB operacija

Remiantis bylos medžiaga, 1956 m. spalio 11-osios vakarą abu kaltinamieji įsitaisė poste Nr.1, buvusiame Kampo g. bevardžiame skersgatvyje, Kaune. Šiuo metu tai –  185-uoju numeriu pažymėtas namas Kalniečių g. Tuo metu A.Ramanauskas, partizaniniu slapyvardžiu Vanagas, ir jo žmona B.Mažeikaitė slėpėsi šiame name.
Kaltinamiesiems buvo skirta žvalgybininkų užduotis. Jie privalėjo stebėti judėjimą aplink namą ir racija bei šviesos signalais perduoti informaciją apie situaciją. Būtinai pranešti, jeigu pamatytų išeinančius A.Ramanauską ir B.Mažeikaitę.

Po sulaikymo partizanų vadas Vanagas buvo įkalintas KGB kalėjime Vilniuje, ten pat tą pačią dieną ikiteisminio tyrimo nenustatytų asmenų žiauriai kankinamas ir sunkiai sužalotas. Vėliau A.Ramanauskas dar buvo tardomas ir kankinamas metus laiko. Sovietų okupacinės valdžios aukščiausio teismo 1957 m. rugsėjo 24–25 d. nuosprendžiu Vanagas nuteistas mirties bausme.

Po mėnesio A.Ramanauskas-Vanagas nužudytas. Jo žmona tais pačiais metais nuteista kriminaline aštuonerių metų laisvės atėmimo bausme ir įkalinta SSRS teritorijos gilumoje buvusiuose lageriuose.

Nukentėjusioji šioje byloje – A.Ramanausko dukra Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė.

Gailisi poelgio

Nedaug bylų Kauno apygardos teisme vyksta stebint būriui gūdų sovietmetį menančių žmonių. Salėje vakar įsivyravo tyla laukiant, ar kaltinamieji prisipažins padarę jiems inkriminuojamus nusikaltimus.

"Savo kaltės nepripažįstu, nes nepadariau nusikaltimo prieš partizanus ar Lietuvos tautą. Taip, aš dirbau KGB, tačiau mano darbas nebuvo susijęs su partizanais", –  pareiškė I.Vorobjovas ir atsisakė teisme duoti parodymus.

J.Kuprėnienė teigė negalinti papasakoti, kas įvyko prieš 50 metų. "Nei aš užmušiau žmogų, nei aš ką, kodėl aš turiu pripažinti?" – paklausta, ar pripažįsta kaltę, atsakė moteris. Ji kalta prisipažino iš dalies, tačiau nesugebėjo patikslinti, kurią kaltinimo dalį pripažįsta, o kurios ne.

Teismas paskelbė ir jos, ir I.Vorobjovo per ankstesnes apklausas duotus parodymus. Moteris dirbo žvalge. Žaliakalnyje jai ir "dar vienam vaikinui", kuris galėjo būti I.Vorobjovas, reikėjo stebėti išeinančius žmones. Vėliau ji pati mačiusi, kaip buvo sulaikomas su dviračiu buvęs vyras, bet kas jam vėliau nutiko – nežinanti, nes buvo nuvesta.
Parodymuose moteris prisipažino, kad gailisi to, ką padarė, ir kad dabar taip nesielgtų.

"Aš tik žinojau, kad su dviračiu, ir viskas, o kad ten Ramanauskas – ir kitas žmogus ten galėjo būti", – komentavo J.Kuprėnienė.

Žudė netiesiogiai

Paskelbti buvo ir I.Vorobjovo ankstesnių apklausų parodymai. Ikiteisminio tyrimo pradžioje Zarasų r. gimęs I.Vorobjovas buvo apklausiamas kaip liudytojas. Kaltinimai genocidu jam pareikšti tik 2011 m. Tapęs kaltinamuoju, I.Vorobjovas gerokai santūriau ir su didesnėmis atminties spragomis pasakojo tardytojui apie A.Ramanausko sulaikymo operaciją ir darbą KGB.

Anksčiau I.Vorobjovas yra pripažinęs, kad pagrindinis jo darbas buvo stebėti lauką, o papildomos funkcijos – vykdyti visus viršininko pavedimus. Prisipažino buvęs poste ir stebėjęs namą, tačiau neigė žinojęs, kad ten buvo partizanų vadas su žmona.

Apklausiamas kaip įtariamasis, I.Vorobjovas jau neminėjo, kad stebėjo lauką, o aiškino, kad jo darbas nebuvo susijęs su partizanais. Teisme kaltinamasis dar pridūrė, esą prokurorai klausimus uždavinėjo ne pagal jo pareigas.

"Abu teisiamieji kaltinami ne tiesioginiu genocidu, o pagalba vykdant genocidą. Be atskirų bendrininkų veiksmų neįmanoma padaryti nusikaltimo", – kaltinamiesiems inkriminuojamus kaltinimus aiškino prokurorė A.Lipkevičienė.

Pagal Lietuvos įstatymus už nusikaltimus žmogiškumui gresia labai didelė bausmė –  iki 20 metų nelaisvės. "Makabriškai skambėtų tokį asmenį nuteisti realia laisvės atėmimo bausme", – dėstė prokurorė, omenyje turėdama J.Kuprėnienę.

Paprastai teismo medicinos ekspertai priima sprendimą, kokį teismo nuosprendį teisiamasis pajėgus atlikti.

Nusikaltimų žmogiškumui bylos

Lietuvos teismus yra pasiekusios maždaug 50 nusikaltimo žmogiškumui ir karo nusikaltimo bylų.

Šiuo metu 19 bylų dar yra tyrimo stadijos, tiesa, tarp pastarųjų – Sausio 13-osios, Medininkų ir OMON bylos. Taigi šešiolika iš vis dar tiriamų bylų susiję su ankstesniu okupaciniu periodu.

Tyrėjų pastebėjimu lengviausiai įrodomos trėmimų bylos, nes yra išlikę originalūs dokumentai. Kai kuriais atvejai dar gyvi anuomet vaikais buvę tremtiniai.
Sunkiausiai tiriamos po slaptu ženklu žymėtos veiklos bylos. 1990 m. originalūs dokumentai buvo išsivežti okupantų. Likusios tik jų kopijų kopijos, pagal kurias labai sunku teismuose palaikyti kaltinimą.

Genocido bylų tyrimas pajudėjo 1998 m. Iki to laiko buvo tik viena byla. Tokiam  postūmiui įtaką padarė atskiras Nusikaltimo žmogiškumui bylų tyrimo skyriaus įkūrimas. Nors tokiose bylose ir priimami apkaltinamieji nuosprendžiai, tačiau teisiamieji dažniausiai atleidžiami nuo bausmės dėl amžiaus, sveikatos būklės.

Metus buvo žiauriai kankintas

Adolfas Ramanauskas-Vanagas buvo Pietų Lietuvos partizanų srities vadas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Gynybos pajėgų vadas.

A.Ramanauskui-Vanagui rasti ir likviduoti KGB skyrė ypač daug dėmesio. Iš kvalifikuočiausių KGB darbuotojų buvo sudaryta nuolatinė operatyvinė grupė. Vien 1956 m. užverbuota 30 agentų, vėl užmegztas ryšys su 20 agentų, prieš tai išbrauktų iš agentų sąrašų.

Jo paieškoms vadovavo Rainių budelis, KGB 4-osios valdybos viršininkas Petras Raslanas ir tos pačios valdybos 2-ojo skyriaus viršininkas Nachmanas Dušanskis.

1956 m. spalio 12 d. A.Ramanauskas ir jo žmona Birutė Mažeikaitė buvo išduoti bei suimti Kaune. Jie iš karto išvežti į KGB kameras. Nuo pat pirmųjų tardymo valandų partizanų vadas buvo žiauriai kankinamas. Po kelių kankinimo valandų itin sunkios būklės A.Ramanauskas buvo nugabentas į kalėjimo ligoninę – saugumo darbuotojai bijojo, kad tardomasis neišgyvens. Kalėjimo gydytojų pateiktame akte rašoma: "Į klausimus neatsakinėja, be sąmonės, periodiški veido, viso kūno galūnių raumenų traukuliai. Pulsas vos juntamas, minkštas, kraujospūdis 60/40. Ligonis visas kruvinas…"

Tokių barbariškų kankinimų, apie kuriuos liudija Lietuvos ypatingajame archyve saugomi dokumentai, nėra buvę nuo Europoje siautėjusios inkvizicijos laikų. A.Ramanauskas buvo kankinamas fiziškai ir morališkai beveik metus.

1957 m. rugsėjo 24–25 d. Vilniuje posėdžiavęs sovietų Aukščiausiasis Teismas jam skyrė mirties bausmę. Nuosprendis įvykdytas tų pačių metų lapkričio 29 d. A.Ramanausko žmona B.Mažeikaitė nuteista aštuonerių metų laisvės atėmimo bausme.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę A.Ramanausko-Vanago nuopelnai buvo deramai įvertinti. 1997 m. gruodžio 22 d. jam suteiktas kario savanorio statusas, 1998 m. sausio 26 d. prezidento dekretu – dimisijos brigados generolo laipsnis. Taip pat buvo įteisinti dar 1949 m. ir 1950 m. Lietuvos partizanų aukščiausiosios vadovybės apdovanojimai – 2-ojo ir 1-ojo laipsnio Laisvės kovos kryžiai su kardais.

1998 m. kovo 3 d. prezidento dekretu A.Ramanauskui-Vanagui suteiktas 2-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinas, o 1999 m. vasario 2 d. dekretu – 1-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinas.

Šaltinis: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Memorialinis departamentas