Vakar gyvūnų globos organizacija „Lesė“ kartu su ugniagesiais iš Nemuno išgelbėjo sužeistą gulbę. Po operacijos paaiškės, ar paukščiui pavyks išsaugoti sužalotą sparną ir jis galės grįžti į laisvę, ar amputavus sparną jo laukia gyvenimas prieglaudoje.

„Kadangi paukštis buvo vandenyje – iš paskos neplauksi, tai išsikvietėme gelbėtojus. Ačiū jiems, kad taip greitai atvažiavo“, – apie vakarykštę gelbėjimo akciją ties Kranto alėja pasakojo „Lesės“ Kauno skyriaus vadovė Eglė Baležentienė.

Ištraukus paukštį iš vandens paaiškėjo, kad žaizda kirstinė, bet pati gulbė nėra labai nusilpusi. Šiandien paukštį apžiūrėjo veterinaras.

„Didžiąja dalį operacijos darbo, kokius 90 proc., sudaro paukščio paruošimas, dabar tą ir darome“, – trečiadienį portalui kauno.diena.lt sakė veterinarijos gydytojas Vidmantas Kairevičius.

Kas taip žiauriai galėjo pasielgti su gyvu padaru? Gyvūnų globėja sako, kad paukštį galėjo sužaloti vandalai. Girdėjusi ir baisių dalykų, jog kartais gulbės medžiojamos maistui.

„Gulbė bet kokiu atveju bent laikinai grįš į prieglaudą. Jei sparno neamputuos, bus gydoma ir išgydyta paleista į laisvę. Bet kadangi žaizda kirstinė, tai sutrupėję kaulai paprastai nebesugyja. O net jei ir sugyja, skraidyti nebegali“, – apgailestavo E. Baležentienė.

Jei liks be sparno, pasak jos, yra keletas žmonių, kurie retkarčiais priglaudžia paukščius iš „Lesės“. Savo sodybų tvenkiniuose jie yra įrengę namelius ant kranto, kur paukščiai gali žiemoti, geradariai juos maitina. Eglė šiuos žmones vadina „truputėlį pamišusiais“, kokia sakosi ir pati esanti.

„Mūsų ateities svajonė – įsigyti žemės sklypą ir įrengti tvenkinį su tokiu nameliu ant kranto. Čia paukščiams gyvenimo sąlygos būtų kaip laisvėje“, – sakė pašnekovė.

Dešimt metų gyvūnų globa užsiimanti moteris pastebi, kad pastaruoju metu situacija, lyginant su buvusia prieš dešimt metų, akivaizdžiai pasikeitusi. Žmonės dabar aukoja daugiau. O štai realios pagalbos sulaukti pavyksta rečiau.

„Praneša, kad katė partrenkta mašinos, bet dar gyva. Paprašai nuvežti į kliniką, – jau viskas suderinta, sutarta, priims mūsų lėšomis, reikia tik nuvežti – o ima ir atsisako“, – apgailestvo E. Baležentienė.

Panaši situacija, pasak jos, su savanoriais. Besikreipiančiųjų daug. Tačiau po pirmo pokalbio, supratus, ką teks daryti, pasiryžusių savanoriauti sumažėja 80 proc.

„Surasti savanorių labai sunku. Matyt, įsivaizduoja darbą prieglaudoje kitaip. Nekuriame iliuzijos, kad gers arbatėlę ir žais su šuniukais. Tai labai sunkus fizinis darbas. Eini, valai, po to dar pažaisti su šuniukais ir kačiukais nebelieka jėgų“, – pasakojo „Lesės“ Kauno skyriaus vadovė.