Paskaičiau vienos ponios pasakojimą apie dviejose parduotuvėse matytus didelius, gražius, bet subadytus pomidorus ir prisiminiau, ką apie tai esu girdėjusi. Pamenu, kartą turguje viena moteris pasakojo, kad, švirkštu į pomidorą įšvirkštus šlapimo, tokia daržovė labai greitai ir gražiai parausta. Nežinau, ar taip ir buvo parduotuvėse matytiems pomidorams, bet man nesinori tokių pirkti. Net jei tai nėra tiesa, man nekiltų ranka už tokius mokėti pinigų, o juo labiau juos valgyti. Tikrai nenormalu, kad parduotuvėje parduoda tokias daržoves.

Genė

Niežų nepažįsta tik nemokša

Labai nustebau paskaičiusi ketvirtadienio dienraščio „Klaipėda“ vedamąjį „Globos namuose – niežai“. Esu vyresnės kartos atstovė, pamenu pokarį, kai parduotuvėse negaudavome nusipirkti net būtiniausių prekių. Tada niežai daug kur siautėjo. Mano mama mane nuo šio užkrato gydė siera. Kiek pamenu, jos nusipirkdavo iš žydų, kurie supirkdavo kaulus, triušius, kailius ir daug kitų dalykų, už tai sumokėdami šiokius tokius pinigus. Esu jiems dėkinga už pagalbą sunkiu metu. Iš jų mama gaudavo ne tik sieros, bet ir muilo, nors muilą tada gamindavo iš beržo anglių. Nesuprantu, kaip diplomuota gydytoja nesugebėjo atpažinti niežų, jei dabar jie yra tapę dažnu susirgimu? Kaip tokia dermatologė galėjo gauti diplomą? Tokie dalykai nuvilia ir verčia nepasitikėti.

Ištikima skaitytoja

Dievas jai atleido

„Klaipėdoje“ paskaičiau apie tai, kad mūsų miesto taryba neskubėjo keisti S. Nėries gatvės pavadinimo, o Genocido centras kategoriškai to reikalavo. Nežinau, ar tame centre dirba katalikai, ar jie eina išpažinties. Mūsų šalis – katalikiškas kraštas, net per valstybinę televiziją transliuoja mišias. Juk mes meldžiamės: „...atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“. Skaičiau Salomėjos eilėraštį, savotišką išpažintį prieš mirtį. Ji taip išpažino savo nuodėmes, ir Dievas jai atleido. Tai kodėl neatleidžia paprasti mirtingieji?

Jerutė