Šią savaitę vėl atgaivinta diskusija, koks likimas laukia trijų pagrindinių šalies oro uostų. Pasklido kalbų, kad Kauno oro uosto veikla gali būti įšaldyta, o į Palangą lėktuvai skraidys tik vasarą.

Tačiau tokius gandus neigia susisiekimo ministras Eligijus Masiulis, su kuriuo plačiau kalbėjomės apie rengiamą oro uostų optimizavimo planą, jau sukėlusį nemažai triukšmo.

– Kodėl staiga prireikė rengti Lietuvos oro uostų optimizavimo planą?

– Šie planai ir studijos nėra naujiena. Nuo 2000-ųjų buvo parengta bent keletas Lietuvos oro uostų optimizavimo ir plėtros projektų bei studijų. Tačiau nė viena taip ir nebuvo pradėta įgyvendinti. Šis konkretus dokumentas rengiamas todėl, kad iki šiol vystant Lietuvos oro uostus ir aviacijos rinką nebuvo aiškios strategijos. Lietuva, turinti 3 mln. gyventojų, tikrai nėra patraukli šalis aviacijai plėtoti, nes mūsų rinka per maža. Kadangi nebuvo strategijos, kaip plėtoti oro uostus, iki šiol dažnai pasitaikydavo, kad Vilniaus oro uostas konkuravo su Kauno oro uostu, o šis su Palangos ir atvirkščiai. Tačiau iš tokios konkurencijos nė vienas oro uostas nelaimi.

Be to, labai svarbu koordinuoti ES investicijas ir jas nukreipti taip, kad maksimalią naudą gautų iš Lietuvos išvykstantys ir čia atvykstantys keleiviai. Esant dabartiniam nuosmukiui, kai itin sumažėjęs ir skrydžių, ir keleivių skaičius, mes manome, kad yra būtinybė koordinuoti oro uostų veiklą, kiekvienam jų numatant tam tikrą nišą, į kurią jie ateityje turėtų orientuotis.

– O kokią veiklos nišą, jūsų nuomone, galėtų užimti kiekvienas iš trijų šalies oro uostų?

– Vienas labiausiai siektinų variantų: Tarptautinis Vilniaus oro uostas galėtų likti pagrindiniais šalies oro vartais ir reprezentuoti valstybę. Iš čia turi vėl vykti tarptautiniai skrydžiai į svarbiausius Vakarų ir Rytų Europos miestus. Galima Kauno oro uosto perspektyva – pigių skrydžių ir krovinių pervežimo centras. Šio oro uosto ateitis susijusi su europinės vėžės projektu "Rail Baltica" ir būsimu viešuoju intermodaliniu logistikos centru.

Palanga turėtų išlaikyti regioninį oro uostą, kuris turėtų užtikrinti Vakarų Lietuvos tiek turizmo, tiek verslo interesus susisiekiant su Pietų Švedijos ir Šiaurės Vokietijos miestais. Taip pat turime galvoti, kaip atkurti vidaus skrydžius Palanga–Vilnius.

– Ar pagrįsti svarstymai, kad Kauno oro uostas vis tiek gali būti bent laikinai uždarytas, o Palangos oro uostas tebus tik sezoninis?

– Sprendimai dar nėra priimti, todėl kalbėti apie "įšaldymą" ar "sušaldymą" nėra jokio pagrindo. Bet kokios kalbos apie "užšaldymus" yra išimtos iš konteksto – tai tik viena iš kažkada nagrinėtų teorinių versijų, kurių iš tiesų yra labai daug ir įvairių. Vyriausybės pavedimu peržiūrime Lietuvos civilinės aviacijos ilgalaikės plėtros strategiją, nagrinėjame galimybes sukurti Lietuvos tarptautinių oro uostų koordinuoto valdymo modelį.

Nereikia pamiršti, kad ES parama, kurios sulaukėme nuo 2004-ųjų, buvo investuota į visus tris oro uostus. Taigi dabar tikrai niekas nesirengia iš oro uosto padaryti bulvių lauko. Tačiau reikia taip nukreipti Kauno oro uosto darbą, kad jis nekonkuruotų su Vilniaus, tačiau užtikrintų šio regiono gyventojų poreikius ir turėtų galimybę užsidirbti. Mes džiaugiamės, kad iš Kauno sėkmingai skraido Airijos pigių skrydžių bendrovė "Ryanair", tačiau prisirišti vien tik prie jos vienos gana rizikinga – jeigu airiai staiga atsisakytų bendradarbiauti, oro uostas liktų tuščias, todėl reikia stengtis pritraukti ir daugiau pigių skrydžių bendrovių.

– Susisiekimo ministerija sieks centralizuoti oro uostų valdymą?

– Taip. Rudenį teiksime siūlymus Vyriausybei. Visų trijų oro uostų valdybas jau sudaro tie patys žmonės, deleguoti Susisiekimo ministerijos. Jie žino kiekvieno oro uosto padėtį ir kontroliuoja veiksmus. Kad nepasitaikytų atvejų, kai kairė nežino, ką daro dešinė.

Be to, mes siūlysime keisti oro uostų statusus. Šiuo metu jie įtraukti į Strateginių objektų sąrašą ir tai kliudo skelbti tarptautinius konkursus siekiant išrinkti privačius oro uostų valdytojus. Tokios praktikos laikosi daugelis Vakarų Europos šalių, kurių valstybinius oro uostus valdant dalyvauja tarptautinės bendrovės.

Taigi mes siūlysime šalies oro uostus išbraukti iš Strateginių objektų sąrašo, kad kada nors ateityje galėtume skelbti tarptautinius konkursus. Jų laimėtojai turėtų ne tik valdyti oro uostus, bet ir, kaip rodo kitų šalių patirtis, atsivesti partnerius – skrydžių bendroves. Taigi dėl to oro uostai pagyvėtų, o jų valdymas taptų efektyvesnis.

– Ar tai reiškia, kad ateityje oro uostai galėtų būti privatizuojami?

– Aš kalbu ne apie privatizavimą. Kalbu apie galimybę perimti Europos šalių patirtį – net didžiuosius oro uostus valdo privačios bendrovės. Reikia lygiuotis į gerus pavyzdžius. O valstybė ir toliau formuotų aviacijos politiką bei prižiūrėtų oro uostus. Aviacijos sritis griežtai reglamentuojama ES teisės aktų ir direktyvų, tad nacionalinė teisė mažai ką galėtų pakeisti.

– Kada bus galutinai apsispręsta dėl tolesnio oro uostų likimo?

– Mes rengiame siūlymus Vyriausybei. Rudenį Ministrų kabinetas juos galėtų svarstyti. Kai bus apsispręsta, kurį kelią rinktis, vaizdas taps aiškesnis. Tačiau tikslas išlieka vienas – grąžinti keleivius į šalies oro uostus ir pasiūlyti tiesioginių skrydžių į kitas Europos šalis.

– O naujo oro uosto statybos idėja tebesvarstoma?

– Ji, be jokios abejonės, bus svarstoma. Tačiau ne dabar, o galvojant apie 20–30 metų perspektyvą. Šiuo metu tikrai nepulsime statyti naujo oro uosto. Dėl to susilauktume labai rimtų klausimų iš ES, nes jos skirtą paramą panaudojome plėsdami šiuo metu veikiančius oro uostus. Tačiau galvojant apie ateitį, kai dabartiniai oro uostai pasieks pralaidumo galimybių ribas, prie šios idėjos teks sugrįžti. Pavyzdžiui, Vilniaus oro uostas pajėgus per metus aptarnauti 4–5 mln. keleivių. O po 20–25 metų keleivių srautas turėtų būti didesnis, tada vilniečiams didžiule problema taps keliamas triukšmas, šviesa, oro tarša. Taigi anksčiau ar vėliau teks galvoti apie naujo oro uosto statybas. Aviacijos technologijos sparčiai vystosi, krizė baigsis, rinka atsigaus. Todėl reikia jau dabar mąstyti, kaip gyvensim po 20–30 metų.