Danijoje gyvenantis ir treneriu dirbantis vienas geriausių visų laikų Lietuvos rinktinės futbolininkų Aurelijus Skarbalius dar kartą maloniai nustebino savo komandos vadovus: jo treniruojama "HB Køge" neplanuotai pateko į elito divizioną.

– Jau antrą kartą su "HB Køge" patekote į galingųjų divizioną. 2009 m. – labai neplanuotai, o šįkart?

– Oi, taip pat (juokiasi). Turėjome finansinių problemų, pagal biudžetą buvome tik šešta septinta pirmojo diviziono komanda. Iš aukščiausios lygos iškritusios komandos biudžetas – 35 mln. kronų (daugiau nei 16 mln. litų), o mūsų – tik apie 5 mln. litų.

Iš aukščiausios lygos (tais metais ji buvo stipriausia ir brangiausia per visą Danijos istoriją), iškritome su 1,6 mln. litų minusu. Klubo kapitalas, kas yra griežta Danijos futbolo federacijos sąlyga, nesiekė 25 proc. žaidėjų atlyginimo. Todėl negalėjome pasirašyti naujų kontraktų.

– Prasidėjęs sunkmetis jus sužlugdė?

– Bet kartu ir išgelbėjo. Susijungus su "Herfølge Boldklub" ir 2009 m. įkūrus "HB Køge" nuotaikos buvo optimistinės, tačiau ir sunkmetis, ir teigiami dalykai futbolą pasiekia su antra ar trečia banga.

Savivaldybė, komuna, verslininkai turėjo gelbėtis. Nepatekę į geriausias Danijos komandas periferijos žaidėjai atsidūrė aklavietėje, krito jų kaina ir gana aukšto lygio futbolininkus galėjo pasikviesti silpnesni klubai.

– Pavyzdžiui, jus?

– 24-erių saugą Bo Stormą, kairįjį gynėją Andreasą Sörenseną.

Mūsų klubas augina savo arba bando ant bėgių pastatyti į aukščiausią lygį neprasimušusius žaidėjus. Man svarbu, kad kiekvienas norėtų tobulėti. Džiaugiuosi, kad pavyko suburti stiprią trenerių grupę.

– Kas pagrindiniai komandos rėmėjai? Beje, kodėl "HB Køge" simbolis – balta gulbė?

– SEAS NVE – elektros energijos įmonė, kurios vardu vadinasi ir stadionas. O gulbė... Šis gražus ir protingas paukštis buvo bjaurusis ančiukas. Tikimės, kad gulbe virs ir mūsų komanda.

– Čempionato pradžia "gulbei" buvo labai sunki: po 10 rungtynių – keturi pralaimėjimai ir dvejos lygiosios.

– Bet nepalūžome. Komanda įsižaidė, įgyvendino sumanymus, o žiemą nuo antros vietos atsilikome tik dviem taškais. Mūsų užduotis buvo šešetukas, tačiau norėdamas pažiūrėti, kaip prisiims atsakomybę futbolininkai, iškeliau tikslą patekti į aukščiausią lygą.

Iš eilės nepralaimėjome dvylika (tik vienos lygiosios) rungtynių. Galėjome užsitikrinti antrą vietą anksčiau, tačiau psichologiškai buvo nelengva ir po to per trejas rungtynes iškovojome tašką.

– Bet netrukus buvote kilnojamas į orą, stadionas skandavo, o spaudoje mirgėjo "Auri! Auri!"

– (Šypsosi.) Buvo. Kai užsitikrinome antrą vietą ir po paskutiniųjų rungtynių. Atšventėme su miesto meru, vadovais, sirgaliais.

Čempionato rungtynes stebėdavo po 800–1000, o paskutines – net 4000 žiūrovų. Po dviejų metų turėsime savo stadioną – savivaldybė jau skyrė žemės plotą, o kol kas dar žaidžiame 8 000 vietų  "Herfølge Boldklub" stadione.

– Jūsų pagrindiniam vartininkui tik 22-eji, o ir antrajam – 18 metų.

– (Juokiasi.) Pas mus daug jaunų, savų išugdytų futbolininkų. Patyręs futbolininkas stabilesnis, tačiau šis jaunas vartininkas maloniai nustebino.

– Net 16 įvarčių pelnęs dvidešimtmetis komandos lyderis Simonas Christoffersenas – būsimoji žvaigždė?

– Dvimetrinį žaidėją vadina Danijos Peteriu Crouchu. Puikiai žaidžia galva, abiem  kojomis. Netrukus Danijoje bus U-21 Europos čempionato finalas. Jis pateko tarp 24 geriausių futbolininkų, tačiau treneriai pasirinko greitesnį puolėją.

– "HB Køge" – tik du legionieriai: brazilas ir bosnis. Tai – pirmosios lygos tendencija ar išimtis?

– Pirmiausiai renkuosi mūsų klubo išugdytus žaidėjus. Po to ieškau dano. Žinau, kad sunku adaptuotis legionieriams, o man labai svarbu komanda, mikroklimatas, bendravimas ir už aikštės ribų. Užsieniečiai iškart privalo eiti į kalbos kursus, per kiekvieną treniruotę pasakyti naujai išmoktą danišką žodį.

– Aukščiausia lyga jums buvo finansiškai nuostolinga. Ar šiemet jai subrendote?

– Dabar tam vadovai geriau pasirengę. Vien už televizijos transliacijas gausime apie 5 mln. litų, kuriuos skirsime kontraktams. Manau, ši komanda individualiai pajėgesnė nei ankstesnioji "HB Køge", nors iš jos liko tik penki futbolininkai.

Beje, mūsų klubas per 3–4 metus iš visų pirmosios lygos klubų uždirbo daugiausiai pinigų pardavę futbolininkus – apie 10 mln. litų.

– Kaip Auris apibūdintų savo vadovavimo stilių?

– Komanda daug dirba, kovoja. Atėjęs pareikalavau daugiau kūrybos. Esu tiesus: ir giriu, ir kritikuoju į akis. Pagal mano ideologiją ateities futbolas bus neprognozuojamas, todėl žaidimo metu turi keistis taktika, žaidėjų schemos. Turime tik vieną pastovų dalyką: žaidžia keturi gynėjai.

Beje, kokia schema žaidžia "Barcelona"? Įžaidžia kamuolį dviem gynėjais, kraštiniai gynėjai tampa saugais, po to – vidurio saugais. Ginantis – presinguoja. Schema 2–8?

– Prakalbote apie "Barceloną". Ji – jūsų favoritė?

– Pirmokas sūnus Augustas, žiūrėdamas Čempionų lygos finalą, klausė, už ką sirgsiu. Tai dvi mano mėgstamiausios komandos, atsakiau jam.

– Būtų nuodėmė trenerio nepaklausti apie trenerį favoritą.

– Laikydamas profesionalaus trenerio (PRO UEFA) licenciją rašiau darbą futbolo komandos proceso valdymą ir pradėjau nuo geriausių trenerių: Josepo Guardiolos, Alexo Fergusono, Jose Mourinho, kelių danų. Iš jų gavau daug inspiracijos, tačiau svarbiausia – būti savimi. Tiesa, man labai nepatinka J.Mourinho bendravimas su spauda ir tai, kaip jis žemina kitas komandas, žaidėjus.

– Ilgai žaidėte garsioje "Brøndby IF". Kilo sentimentų, kai jūsų klubas žaidė su šia komanda?

– (Šypteli). Jiems pralaimėjome 1:6, tačiau namie laimėjome 3:0 ir po šių rungtynių jie atleido trenerį. Kūnu ėjo šiurpuliukai, kai sirgaliai skandavo "Auri!" Danijoje sakoma, kad, jei kartą tapsi geltonu ir mėlynu ("Brøndby IF" spalvos), tai – visam gyvenimui.

Danijoje, kaip ir Škotijoje, didžioji dalis žmonių pasirenka vieną iš dviejų grandų – "Brøndby IF" arba "FC København" ir "savo" komandą.

– Patekusi į Čempionų lygos aštuntfinalio rungtynes (pirmasis danų klubas – aut. pastaba) "FC København" nustebino?

– Ne. Danų futbolo specialistai žinojo, kad tai – laiko klausimas. Solidus biudžetas, ilgametė strategija.

– Ar sekate Lietuvos futbolą? Ar nustebino rinktinės pergalė išvykoje prieš Čekiją?

– Labai, nors, girdėjau, netrūko sėkmės. O tai taip pat svarbu. Tiesa, sėkmė aplanko tuos, kurie jos siekia, bet nebus ilgalaikė, jei žaidimas ir meistriškumas netobulės.

Naujienas seku internete, mačiau Lietuvos rinktinės rungtynių ištraukas. Galbūt Raimondas (R.Žutautas – aut. pastaba) turi vadinamąjį X faktorių?

Tiesa, iššauti ir kur nors aukščiau patekti galima kartą. Norint nuolat išsilaikyti aukštame lygyje, reikia ilgalaikės strategijos, bazių, stadionų, valdžios paramos.

– Renkant Lietuvos rinktinės vyriausiąjį trenerį skambėjo ir jūsų pavardė. Ar sulaukėte skambučio ir pasiūlymo tapti pretendentu?

– Ne. Trenerio darbas klube ir rinktinėje labai skiriasi. Man patinka kurti strategijas, planuoti, stebėti kasdienį žaidėjų tobulėjimą.

– Ar Aurelijus Skarbalius norėtų tapti Lietuvos rinktinės treneriu?

– Blogas tas kareivis, kuris nenori tapti generolu.