Laurynas Samėnas šį sezoną antrą kartą per savo karjerą užsivilko „Šiaulių“ kubo marškinėlius. Jeigu prieš trejus metus jaunas žaidėjas buvo labiau savo patyrusių komandos draugų šešėlyje, tai šiemet situacija yra visiškai priešinga. Dar vieną šansą gavęs krepšininkas, nuo pat pirmųjų sezono mačų tapo Saulės miesto klubo vienu iš lyderių.

Krepsinis.net skaitytojams siūlo pokalbį apie geriausią sezoną, Lietuvos rinktinę ir nesusiklosčiusią plaukiko karjerą, su rezultatyviausiu „Šiaulių“ ekipos žaidėju.

– „Šiaulių“ komanda naujus metus pradėjo dvejomis pergalėmis iš eilės. Ypatingai geras pasirodymas buvo Utenoje prieš vietos „Juventus“, o jūs buvote geriausias tų rungtynių žaidėjas. Ar tai reiškia, jog tiek komanda, tiek pats esate puikiai pasiruošę ir nusiteikę pergalėms 2013 metais?

– Taip, iš tikrųjų visi gerai jaučiamės, ir pats gerai jaučiuosi. Manau, kad nemažai padėjo kelionė į Olandiją, kur turėjome susitikimų taškas į tašką, todėl patobulėjome tiek kiekvienas individualiai, tiek kaip komanda. Apskritai nebuvo pernelyg didelio atsipalaidavimo švenčių metu. Sezonas tęsiasi ir dirbame toliau.

– Grįžtant prie turnyro Olandijoje, ką galėtum pasakyti apie varžybų Groningene lygį, organizaciją, varžovus?

– Didelis pliusas buvo tai, jog varžovai buvo nežinomi, nebuvo jokio ypatingo pasiruošimo, derinių analizės. Todėl gynyboje buvo daug sunkiau, kas komandai pridėjo vertingos praktikos. Varžybų lygis tikrai gan aukštas, nes visos rungtynės buvo atkaklios. Komandos visos stiprios, gerai sukomplektuotos. Kai kurie klubai savo sudėtyse turėjo ir buvusių NBA žaidėjų tokių kaip Lorenas Woodsas. Groningeno klubas, kuris mus priėmė, yra žaidęs Europos taurės turnyre.

– Vasarą buvote pirmasis „Šiaulių“ klubo pirkinys. Teko girdėti, jog susitarimą pasiekti pavyko labia greitai. Ar tai, jog jau buvote atstovavęs Saulės miesto komandai, daug lėmė tokį greitą sprendimą?

– Sunku pasakyti, ar tai turėjo įtakos. Taip, žinojau kokias klubas sudaro sąlygas, todėl į tai nereikėjo labai kreipti dėmesį, papildomai klausinėti. Pasikalbėjau su treneriu Gediminu Petrausku, direktoriumi Adomu Klimavičiumi, sąlygos tenkino, taigi pagalvojau, kodėl gi ne.

– Trumpai prisiminkime tą pusę 2009–2010 metų sezono. Tuomet aikštelėje pasirodydavote gan epizodiškai, o vėliau apskritai persikėlėte į „Sakalus“. Šį sezoną esate vienas komandos lyderių, rezultatyviausias krepšininkas ir taikliausias ekipos tritaškininkas. Kas turėjo didžiausią įtaką tokiam pasikeitimui?

– Galbūt per tą laikotarpį labiau patobulėjau, įgavau daugiau pasitikėjimo savimi. Be to, savo pozicijoje, daugiau žaidžiau įžaidėju, turėjau rimtą konkurentą – Derricką Low, kuris aikštelėje praleisdavo tikrai daug laiko. Kadangi negaudavau daug progų pasireikšti, tuomet nusprendžiau pasirinkti kitą klubą, kur galėjau labiau tobulėti, ir tai buvo teisingas sprendimas.

– Kai pirmą kartą atvykote į Šiaulių klubą, ekipą treniravo patyręs, visiems gerai pažįstamas treneris Antanas Sireika. Dabar komandai vadovauja jaunas, neseniai trenerio karjerą pradėjęs G.Petrauskas. Koks esminis šių specialistų krepšinio filosofijos skirtumas?

– Kiek man teko dirbti su įvairiais treneriais, visi turi savo metodus, bet tuo pačiu visi kelia pagrindinį tikslą, kad komanda apsigintų ir laimėtų rungtynes. Iš tiesų pats nesu mėgėjas lyginti trenerius, jų darbą, filosofijas.

– Ar galėtumėte išskirti komandos draugą, su kuriuo geriausiai sutariate?

– Taip yra toks – Vytautas Šulskis. Su juo esu pažįstamas dar nuo tų laikų, kuomet atvykau žaisti į Vilniaus sporto mokyklą, todėl tas didesnis bendravimas automatiškai gaunasi.

– Teko girdėti informaciją, jog kuomet atstovavote „Sakalų“ ekipai, klubas turėjo rimtų finansinių problemų ir neatsiskaitė su žaidėjais. Ar pats buvote pakliuvęs į tų nemalonumų ratą ir ar iki šio laiko pavyko išsiaiškinti visus nesklandumus?

– (Pauzė, šypsosi). Nelabai norėčiau apie tai kalbėti.

– Dauguma Lietuvos krepšinio gerbėjų yra įpratę matyti „Šiaulių“ klubą kovojantį dėl medalių. Šiemet sezonas klostosi gan banguotai. Kokie yra komandos tikslai ir kokie paties lūkesčiai?

– Pats labai noriu, jog komanda užimtų kuo aukštesnę vietą. Be abejo puiku būtų ir medalis sezono pabaigoje, bet iki to dar reikės daug dirbti. Tikslus ir lūkesčius, pagal turimas galimybes, visuomet keliame maksimalius.

– Galite rungtyniauti tiek įžaidėjo, tiek atakuojančio gynėjo pozicijose. „Nesulaikomai žaidusio Samėno dėka…“, „Samėno tritaškiai atvedė komandą į pergalę…“, „L. Samėnas pataikė septynis tritaškius…“. Ne kartą tokiomis antraštėmis žiniasklaidoje apibūdinamas jūsų žaidimas. Susidaro įspūdis, jog „bombarduoti“ varžovus nuo tritaškio linijos sekasi geriau nei vadovauti komandos draugams?

– Kuomet rungtyniavau įžaidėjo pozicijoje, taip pat mesdavau tritaškius, bet gal ne tiek daug. Jau sezono pradžioje pastebėjau, kad gerai jaučiu ranką, yra pasitikėjimas savimi, pasitiki komandos draugai, treneris. Taigi, jeigu sudaromos visos galimybės atakuoti, jomis ir naudojuosi.

– Kuris žaidimo elementas, jūsų nuomone, yra stipriausias ir kurią žaidimo pusę reiktų labiausiai tobulinti?

– Manyčiau, kad kaip ir daugeliui žaidėjų, pirmiausia reikėtų tobulint gynybą, kur viską lemia sunkus darbas, o ne kažkoks talentas. Taip pat galvoju, jog stiprinti reikėtų prasiveržimą link krepšio, daugiau naudoti šį elementą rungtynių metu. Stiprioji pusė tikriausiai yra tritaškių pataikymas ir sėkmingas baudų realizavimas.

– Prieš pat Naujuosius metus komandą papildė patyręs, aukštos klasės gynėjas Rolandas Alijevas. Ar nebijote galimai padidėsiančios konkurencijos antros linijos žaidėjų grandyje?

– Galiu pasakyti, jog tai nesijaučia. Visi atlieka savo darbą ir žino, kad jei stengsiesi bei dirbsi, tai ir žaisi. Turbūt taip susiklostė, kad pirmas rungtynes prieš Panevėžį Rolandas žaidė daugiau laiko, nes jam reikėjo kuo greičiau įsivažiuoti, priprasti prie komandos žaidimo. Neabejoju, kad tokio patyrusio žaidėjo buvimas šalia bus tik į gerą pusę.

– Kadangi šiais metais žaidžiate turbūt sėkmingiausią karjeros sezoną, ar nepagalvojate, kad „Šiaulių“ klubo marškinėliai kitą sezoną gali būti per maži, ir galėtum išbandyti jėgas aukštesniame lygyje užsienyje?

– Visuomet norisi kilti aukščiau, o ne leistis žemyn, tačiau negalėčiau pasakyti, jog išaugau kažkokio klubo ar lygos marškinėlius. Gavęs pasiūlymą, tikrai svarstyčiau galimybę persikelti į stipresnį klubą ir taip eiti pirmyn. Ar tai būtų Lietuvos komanda, ar kitos šalies ekipa, per daug to nesureikšminčiau.

– Turbūt esate didžiausią pažangą padaręs žaidėjas, universalaus tipo gynėjas. Atstovaujate vienam stipriausių šalies klubų. Ką manote apie galimybę pasibelsti ir į Lietuvos krepšinio rinktinės duris, bent jau sudalyvauti stovykloje?

– Aišku, kad norėčiau. Galvoju, kad kiekvienas žaidėjas svajoja atstovauti savo šaliai. Įdomu būtu save išbandyti, bet ne viskas nuo manęs priklauso. Galėčiau pasakyti, kad rinktinė yra vienas iš mano, kaip krepšininko, karjeros tikslų.

– Pastaruoju metu gan aktyviai krepšinio visuomenėje vyksta diskusija, apie galimybę natūralizuoti užsienietį ir taip bandyti spręsti įžaidėjo problemą Lietuvos rinktinėje. Kokia būtų jūsų nuomonė šiuo klausimu?

– Truputį teko apie tai skaityti spaudoje. Mano galva, nereikėtų svarstyti tokios galimybės, nes Lietuva turi pakankamai pajėgių žaidėjų, kurie gali sėkmingai atstovauti nacionalinei komandai.

– NBA ar Europa? Kodėl?

– Labiau norėtųsi žaisti Europoje. NBA rungtynes irgi pažiūriu, nes galima ir išmokti kai ko, ir pasigrožėti gražiais žaidimo elementais, bet europietiškas krepšinis labiau prie širdies, nes yra daugiau paremtas taktika, kai NBA akcentuojami individualūs sugebėjimai.

– Ar norėtumėte paragauti legionieriaus duonos? O gal esi turėjęs ir konkrečių pasiūlymų rungtyniauti užsienyje?

– Prieš šį sezoną su agentu svarstėme galimybę važiuoti žaisti į Vokietiją, bet buvo priimtas sprendimas pasilikti Lietuvoje. Tai nebuvo iki galo garantuota situacija, todėl nusprendžiau nelaukti ir pasinaudoti šimtaprocentiniu pasiūlymu.

– Vaikystėje dauguma būsimų krepšininkų, ir ne tik, turėjo savo idealus, į kurios norėjo būti panašūs. Ar jūs turėjote „dievaitį“, kurio pavardę flomasteriu rašydavote ant marškinėlių? O gal dar ir dabar yra toks žaidėjas į kurį lygiuojatės?

– Dabar sunku prisiminti, kaip ten tiksliai buvo. Pamenu, kai tik pradėjau žaisti krepšinį, gal pirmoje klasėje, jau žiūrėdavau per televiziją NBA. Aišku tuomet žibėjo Michaelas Jordanas. Tačiau vėliau nebebuvo taip, kad patiktų kažkuris vienas žaidėjas, o įdomu buvo stebėti daug krepšininkų, nes vienas gerai darė viena, kitas kitą. Tokiu būdu ir bandžiau iš visų po truputį sulipdyti tą vadinamą idealą.

– Jei nebūtų krepšinio, kokią sporto šaką pasirinktumėte ir ar mėgstate stebėti kitų sporto šakų rungtynes?

– Mėgstu su draugais pažiūrėti futbolą, bet tikrai nežinau ar pats jį žaisčiau. Dar prieš pradedant žaisti krepšinį, tėvai buvo nuvedę į plaukimo treniruotes ir galiu pasakyti, jog tikrai patiko. Po to turėjau pasirinkti – baseinas ar krepšinio kamuolys. Kadangi krepšinis buvo arčiau širdies, pasirinkau jį, Taigi jei nebūtu krepšinio, turbūt būčiau tapęs plaukiku (Juokiasi).

– Ką galėtumėte pasakyti apie Šiaulių miestą? Ar kreipiate dėmesį į aplinką, kurioj gyvenate – architektūrą, kultūrą, pramogas, laisvalaikio praleidimo galimybes?

– Iš tikrųjų, daugiausiai pasidomiu, ką būtų galima nuveikti laisvalaikiu, ar mieste pasivaikščioti, ar į filmą nueiti ir panašiai. Šiaip, labiau buvau įpratęs prie Vilniaus, kur tas pasirinkimas didesnis.

– Kaip leidžiate laisvalaikį sezono metu ir kaip mėgstate leisti atostogas, kai tam laiko yra ženkliai daugiau? Esate aktyvaus ar pasyvaus poilsio šalininkas?

– Daugiausiai laisvalaikiu norisi pailsėti, pagulėti lovoje. Su tuo pačiu Šulskiu nuvažiuojame į miestą, į „Akropolį“. Apsilankome pas legionierius, kur pažaidžiame kompiuterinius žaidimus. Jei yra truputį daugiau laiko, stengiuosi važiuoti į Vilnių, sugrįžti namo, susitikti su drauge, nes retokai matomės. Vasaros atostogų metu būna įvairiai. Vieną dieną nieko nesinori daryti, kitą atrodo „kalnus nuverst“ galėtum. Patinka išbandyti įvairias pramogas.

– Kiek, jūsų nuomone, procentų reikia darbo ir kiek talento, norint tapti aukščiausio lygio žaidėju?

– Manau, kad darbo reikia daugiau, nes talentas be darbo gali kartais nieko nereikšti. Tikslių procentų skaičių pasakyti negalėčiau.

– Trys žodžiai, geriausiai apibubinantys Lauryną Samėną?

– Ramus, linksmas, draugiškas. Bet čia tik gyvenime (Juokiasi).