Iš šlovės miesto Peterburgo – į Klaipėdą   

Operos primadona O. Glinskaitė, net 15 metų (1965–1981) švytėdama Sankt Peterburgo Marijos operos ir baleto teatro scenoje, su milžinišku pasisekimu dainavo sudėtingas pagrindines soprano partijas daugelyje operų. Deja, jos pasiekimai Lietuvoje mažai kam žinomi. 1983 m. grįžusi gyventi į Lietuvą, O. Glinskaitė taip pat nesigarsino, nepaskleidė žinios apie savo sėkmes bei pergales didžiojoje operos scenoje. Gyveno tyliai, kukliai, daugiau nei 30 metų dirbdama pedagoginį darbą Klaipėdos universiteto Menų fakultete, dažnai surengdama solinius koncertus.

„Nors nemažai buvau girdėjusi apie O. Glinskaitės šlovę Sankt Peterburge ir kituose Europos miestuose, tačiau solistės bičiulėms paprašius parašyti apie ją knygą, apsispręsti buvo nelengva, nes medžiagos apie garsiąją dainininkę Lietuvoje faktiškai nebuvo jokios: nei epistoliarinės, nei dokumentinės, nei publicistinės. Amžininkų, galinčių parašyti savo prisiminimus, taip pat neatsirado (su viena išimtimi). Ilgai svarsčiusi, peržiūrėjusi daugiau nei kuklų pačios O. Glinskaitės asmeninį archyvą, labai rizikuodama, vis tik ėmiausi darbo, suprasdama, kaip nelengva bus ieškoti duomenų apie solistės sukurtus vaidmenis Marijos teatro scenoje, „rankioti“ išbarstytus faktus archyvuose, nustatyti reikšmingų įvykių datas, atskleisti vienokias ar kitokias herojės gyvenimo situacijas“, – pasakoja profesorė D. Kšanienė. 

Viena iš nedaugelio lietuvių, dainavusių Marijos teatre

O. Glinskaitė buvo viena iš nedaugelio lietuvių solistų, žibėjusi vienoje garsiausių ir žymiausių pasaulyje operos teatro scenų, į kurią, praėję milžiniškus konkursus, patekdavo tik geriausi iš geriausiųjų. Sankt Peterburgo Marijos teatras iki šiol meninio lygio požiūriu gretinamas su Milano La Scala, Londono Covent Garden, Niujorko Metropolitan, Maskvos Didžiuoju... „Šalia daugybės pačių talentingiausių pasaulio solistų, jame ilgesnį laiką yra dainavę tik keli lietuviai: E. Sirvydaitė-Sonchi (XIX a. pab.), K. Petrauskas (1911–1920 m.), V. Adamkevičius (1925–1976 m.) ir O. Glinskaitė“, – akcentuoja D. Kšanienė.

Sankt Peterburgo Marijos teatre O. Glinskaitė sukūrė sudėtingus, publikos pamiltus, kritikos aukštai įvertintus pagrindinius lyrinio ir lyrinio-dramatinio soprano vaidmenis stilistiškai skirtingose operose: Tatjana, Liza, Marija P. Čaikovskio operose „Eugenijus Oneginas“, „Pikų dama“, „Mazepa“, Pamina W. A. Mozarto operoje „Užburtoji fleita“, Mikaela G. Bizet „Karmen“, Margarita Ch. Gounod „Fauste“, Amelija, Aida, Elisabeta, Leonora G. Verdžio operose „Kaukių balius“, „Aida“, „Don Karlas“, „Trubadūras“, Jaroslavna A. Borodino operoje „Kunigaikštis Igoris“, Elsa R. Wagnerio „Lohengrine“ ir kitose. O kur dar gausybė koncertų SSRS miestuose, įvairiose jos respublikose (taip pat ir Lietuvoje), gastrolės su operų spektakliais, koncertais užsienio šalyse: Lenkijoje, Čekoslovakijoje, Vengrijoje, Suomijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, Vokietijoje ir kt., sudėtingų soprano partijų atlikimas stambių formų simfoniniuose-vokaliniuose kūriniuose (pvz., L. van Beethoveno IX simfonijoje), diriguojant dirigentams-žvaigždėms K. Sanderlingui, A. Jansonsui, H. Michaeliui, N. Rabinovičiui, J. Domarkui, K. Simeonovui, J. Mravinskiui ir kt.

Duoklė istorinei asmenybei

XX a. Lietuvos muzikos istorija mena daug iškilių, talentingų dainininkų, puoselėjusių bei skleidusių šalies operinę kultūrą. Geriausiai žinomi tie operos grandai, kurie gyveno ir kūrė Lietuvoje – carizmo laikais, tarpukaryje, sovietiniais metais bei vėl laisvę atgavusiame krašte. Tarp iškiliausiųjų – K. Petrauskas, A. Kučingis, V. Noreika, V. Daunoras, E. Kaniava, E. Čudakova, I. Milkevičiūtė, B. Almonaitytė, N. Ambrazaitytė ir daugelis kitų. Tačiau ne visi žymūs dainininkai, blaškomi istorijos vėjų, savo talentą galėjo realizuoti gimtinėje. Gan gausus operos solistų-išeivių būrys, po Antrojo pasaulinio karo pasitraukusių į Vakarus, garsėjo Jungtinėse Amerikos Valstijose: S. Baras, A. Stempužienė, L. Šukytė, I. Nauragis, A. Brazis, S. Audėjus, A. Dambrauskaitė, P. Bičkienė ir kt.

„Ne vieno iš minėtų operos solistų, kūrusių Lietuvoje bei JAV, gyvenimo istorijos, jų veikla aprašytos įvairių autorių leidiniuose. Tuo tarpu talentingos operos dainininkės, garsinusios Lietuvos vardą Rytuose – RTFSR bei kitose SSRS respublikose – O. Glinskaitės pasiekimai ir nuopelnai iki šiol visiškai užgožti užmaršties dulkėmis. Tuo tarpu jos veikla verta dėmesio, pagarbos bei deramos vietos Lietuvos muzikinio gyvenimo kronikose“, – įsitikinusi D. Kšanienė.

Bandant nugalėti santūrumą

Grįžusi į Lietuvą ir apsigyvenusi Klaipėdoje, O. Glinskaitė, šalia pedagoginio darbo KU Menų fakulteto Dainavimo katedroje (ilgus metus buvo jos vedėja), nuolat rengė savo rečitalius, kuriuose skambėdavo sudėtinga operinė ir kamerinė muzika.

Anot profesorės D. Kšanienės, rašant knygą teko remtis gan padrikais, painiais ir nekonkrečiais pačios dainininkės prisiminimais (o ir juos reikėjo nuolat tikrinti, tikslinti, ieškoti patvirtinančių šaltinių, fiksuotų faktų ir pan.). Juos išgauti taip pat nebuvo lengva, nes santūri, sunkiai atsiverianti moteris, tik primygtinai raginama sutiko pasidalinti kai kuriais savo įdomaus gyvenimo momentais, patirtais įspūdžiais, mintimis nuklysti ir į gilesnę, ir į dar visiškai netolimą praeitį. Kalbinant solistę, tik labai pamažu, nedrąsiai, netgi vangiai skleidėsi spalvinga jos gyvenimo dienų, meninio bei dvasinio augimo, tobulėjimo ir šlovės metų tėkmė. Tačiau, kaip minėjau, dėl gan uždaro O. Glinskaitės būdo, nenoro plačiau išsipasakoti, ypač kalbant apie skausmingesnes akimirkas, knygoje nevisiškai pavyko atskleisti kai kuriuos jos kūrybos, buities bei asmeninio gyvenimo momentus.

Paieškos Sankt Peterburgo archyvuose

„Greitai tapo aišku: reikia vykti į Sankt Peterburgą. Įveikus nemenkus sunkumus, turint galvoje sudėtingus Lietuvos politinius santykius su Rusija, 2018 m. pavasarį pasisekė nuvykti į šį puikų Rusijos miestą ir padirbėti jo archyvuose. Tad didžiąją dokumentinės medžiagos dalį, taip pat nemažai periodikos straipsnių, recenzijų, atsiliepimų, nuotraukų apie O. Glinskaitės kūrybos kelią surinkau Sankt Peterburgo Marijos valstybinio akademinio operos ir baleto teatro, Sankt Peterburgo centrinio valstybinio akademinio Literatūros ir meno, Sankt Peterburgo valstybinės N. Rimskio-Korsakovo konservatorijos archyvuose. Kai ką pavyko rasti Lietuvos literatūros ir meno, Lietuvos valstybiniame centriniame, Kauno apskrities, Kauno J. Gruodžio konservatorijos archyvuose, KU Menų fakulteto, Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centro muziejuose. Prisiminimų nuotrupomis apie garsiąją solistę pasidalijo keli jos garbūs amžininkai – buvę scenos partneriai Marijos teatre, kai kurie dabartiniai Sankt Peterburgo muzikos veikėjai, taip pat Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro darbuotojai, KU studentai – O. Glinskaitės auklėtiniai, bendradarbiai“, – apie knygos „šaltinius“ pasakoja muzikologė.

Giminystės ryšiai su Rusijos caru Ivanu Rūsčiuoju

O. Glinskaitė yra vienos iš seniausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Lenkijos Karalystės bei Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės bei Abiejų Tautų Respublikos kunigaikščių Glinskių palikuonė, turinti aukštą aristokratišką titulą.

Todėl vienas knygos skyrius skirtas įdomiai ir sudėtingai kelių šimtmečių praeitį siekiančiai O. Glinskaitės protėvių istorijai. Jame aprašoma XIII–XVIII a. gyvavusios garsios ir įtakingos kunigaikščių Glinskių giminės praeitis, kuri minėtų valstybių gyvenime paliko didžiulį pėdsaką, paženklintą reikšmingais įvykiais, karo žygiais, pergalių triumfu bei nuosmukių kartėliu. Pagrindinį dėmesį skyriau žymiausiam kunigaikščių Glinskių giminės atstovui – valstybės veikėjui, talentingam karvedžiui, pirmajam diplomuotam gydytojui (baigęs Bolonijos universitetą) Mykolui Glinskiui (apie 1460–1534 m.). Jo dukterėčia Elena Glinskaja (apie 1505–1538 m.), tapusi mylima Maskvos Didžiojo Kunigaikščio Vasilijaus III žmona, pagimdė du sūnus. Vyresnysis Ivanas (vadinamas Ivanu IV Rūsčiuoju, 1530–1584 m.), mirus tėvui buvo nepilnametis. Už jį regentės teisėmis Maskvos kunigaikštystę išmintingai valdė lietuvė Elena Glinskaja. Kunigaikščių Glinskių giminės gijos, nenutrūkstamai besitęsusios tolimesniais amžiais, pasiekė ir mūsų laikus. O. Glinskaitė yra viena šios senos, kilmingos giminės atstovė.

Skaitytojai nemiega naktimis

Skaičiusieji jūsų parašytą monografiją apie O. Glinskaitę sako, kad knyga labai pagavi. Būta gerbėjų, kurie knygą perskaitė vienu ypu, nenustodami skaityti net naktį bei taip aukodami savo poilsio valandas. Gal ir profesorę taip įtraukdavo rašymas, šios knygos atsiradimo metu?

D. Kšanienė tikina, kad didžiausia jos domėjimosi sritis yra Mažoji Lietuva, Klaipėdos kraštas, muzikinės kultūros apraiškos visais pavidalais ir formomis. O Glinskaitė ir jos muzikinė veikla taip pat yra svarbi Klaipėdos miesto kultūros dalis. „Rašyti knygą apie šią asmenybę ėmiausi neatsispirdama ir nenumaldomai istorijos žavesio traukai. Rašant knygas ar kitus mokslinius darbus pats maloniausias, didžiulį pasitenkinimą teikiantis momentas man yra darbas archyvuose. Nenusakomas pojūtis, kai iš saugyklų gelmių atnešamos dešimtmečiais neliestų ir netyrinėtų dokumentų bylos, kvepiančios dulkėmis bei glūdinčiomis paslaptimis. Sklaidai tų dokumentų pageltusius lapus, o prieš akis veriasi įdomiausios nežinomos istorijos, įvykiai, santykiai, mintys... Ne mažiau malonus ir kitas etapas – knygos rašymas, kuomet reikia susisteminti medžiagą, lyginti, analizuoti, suprasti, įvertinti ir padaryti išvadas bei apibendrinimus. Knygą apie O. Glinskaitę rašiau susidomėjusi. Man buvo įdomi ir pati asmenybė – operos primadona, ir bendras seniausių istorinių laikų bei šiandienos kontekstas“, – pasakoja muzikologė.

Skleisis paslapčių šydas

D. Kšanienė pripažįsta, kad nepaisant tyrinėtų archyvų, visų kitų šaltinių, knygą vis tik teko „lipdyti“ iš nedidelių, neretai pabirų fragmentų, o kai kurie įvykiai, solistės kūrybinės biografijos faktai liko neišaiškinti, prieštaringi, tebeglūdintys nežinioje. „Vis tik, viliuosi, kad man pavyko daugiau mažiau atskleisti Sankt Peterburgo, kitų SSRS miestų bei užsienio šalių klausytojų mėgiamos ir mylimos solistės O. Glinskaitės kelią į didžiąją sceną, kuris, nors ir nelengvas, buvo labai sėkmingas, kupinas įdomiausių įvykių, susitikimų, kelionių, neįtikėtinų pažinčių, džiugių, o kartais skaudžių potyrių“, – sako monografijos autorė.

O. Glinskaitės gerbėjai monografijoje greičiausiai ieškos ir jos asmeninio gyvenimo faktų... „Ši knyga nėra tik išskirtinai dainininkės kūrybinių darbų, sukurtų operinių vaidmenų analizė ar statistika. Joje glaudžiai siejasi herojės asmeninio gyvenimo (nuo vaikystės iki dabarties) įvykiai, potyriai, įvairialypiai žmogiškųjų santykių vingiai, atskleidžiant artistinių pasiekimų pakopas: sėkmingų studijų, sceninio triumfo, pasaulinės šlovės laikotarpius, nesėkmes, pakilimus bei išryškinant neeilinės asmenybės dvasios aristokratizmą visuose gyvenimo sūkuriuose ir aplinkybėse“, – išduoda D. Kšanienė.

Istorinė asmenybė

Ką tokios garsios ir talentingos asmenybės kaip O. Glinskaitė duoda mūsų šaliai? D. Kšanienė turi savo tvirtą nuomonę: „Lietuvos identitetas, tautos ir valstybės dvasia tvari tik savo kultūra. O. Glinskaitė yra viena iš tą dvasią atspindinčių asmenybių, palikusi ryškią žymę šalies kultūrinio gyvenimo istorijoje bei jos tęstinume, kurios jau niekas negali ištrinti ar nubraukti. Nedidelės mūsų tautos kultūros istorijai brangūs visi meno žmonės, įnešę savo indėlį į Lietuvos identiteto aruodus“.

Beje, primadonos mokiniai, išugdyti KU Menų fakultete, puošia mūsų muzikinį gyvenimą operos ir muzikiniuose teatruose Lietuvoje bei užsienyje. Profesorė O. Glinskaitė didžiuojasi savo ugdytine – Klaipėdos muzikinio teatro soliste Aurelija Dovydaitiene, Europos teatruose garsėjančiu baritonu Igoriu Bakanu ir daugeliu kitų.

Gegužės pradžioje planuotą knygos pristatymą sujaukė karantinas... „Manau, kad knygos pristatymas įvyks vėliau, kai bus saugu ir mūsų gyvenimas grįš į daugiau mažiau įprastas vėžes. Tačiau iki šiol esu naiviai įsitikinusi, kad jei knyga verta, jai nereikia jokio pristatymo. Nors... gal taip buvo anksčiau, kuomet knyga savaime buvo vertybė. Dabar – jei nesireklamuosi, niekas apie tai ir nežinos...“ – kuklinasi nuoširdžioji profesorė D. Kšanienė, skaitytojus pradžiuginusi jau ne viena istorinius vingius aprašančia knyga.

Daiva Kšanienė

Muzikologė, Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto muzikinės kultūros tyrinėtoja, profesorė, mokslų daktarė, visuomenės bei politinė veikėja.

Išleido leidinius: „Muzika Klaipėdos krašte: Muzikinis gyvenimas iki 1939“ (1996), bibliografinį žinyną „Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto muzikos bei kultūros veikėjai. XVI a. – XX a. pirmoji pusė“ (2000), „Muzika Mažojoje Lietuvoje. Lietuvių ir vokiečių kultūrų sąveika“ (2003), „Muzikinės kultūros keliais“ (2011), „Apie muziką ir laiką – 1965-2005: Klaipėdos muzikinio gyvenimo fragmentai“ (2007), „Klaipėdos muzikinio teatro (Operos) raida“ (2016) ir kt., publikavo daug straipsnių įvairiuose moksliniuose žurnaluose Lietuvoje, Vokietijoje, Lenkijoje.

Muzikologei už rankraštį „Muzikinis gyvenimas Mažojoje Lietuvoje“ 2001 m. skirta JAV Mažosios Lietuvos fondo mokslinė-literatūrinė Vydūno premija, už indėlį į Klaipėdos krašto kultūrinio paveldo tyrinėjimus 2004 m. suteiktas Klaipėdos kultūros magistro vardas, 2008 m. apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.

Už monografiją „Muzika Mažojoje Lietuvoje“ 2004 m. profesorei skirta literatūrinė Ievos Simonaitytės premija. D. Kšanienė – pirmoji muzikė, pelniusi šią premiją.