Giulija ir Monika: legendinis mamos ir dukros duetas grįžta

Jungia ypatingi saitai

Giulija dažnai ir pati stebisi stulbinančiu telepatiniu ryšiu su dukra. Paima telefoną, norėdama jai paskambinti, o šis netikėtai ima vibruoti ir ekrane pasirodo dukros vardas. Arba panašiu metu, būdamos skirtinguose pasaulio kampeliuose, nusiperka panašias sukneles.

„Nusiunčiame viena kitai nuotraukas. Pasirodo, abi išsirinkome geltonas“, – juokiasi Monika, kurią daugelis dabartinių 50-mečių prisimena kaip balsingą tamsiaplaukę mergaitę didelėmis migdolinėmis akimis, vaikystėje dainavusią drauge su mama.

Deja, mamos garsumas dukrai kelio į profesines aukštumas nepalengvino – gal tik apkartino. Giulija apgailestauja, kad Monikai nuolat buvo prikišamas jos atliekamas muzikos žanras.

„Lyg popmuzika būtų kažkoks blogis, – stebisi ji. – Kita, sutikusi tokį pasipiešinimą, gal būtų rankas nuleidusi, – tik ne Monika. Ji atsisakė visų popscenų, visų popprojektų, kad tik ramiai galėtų studijuoti operinį dainavimą“, – aiškina garsi dainininkė, ne sykį sulaukusi neteisingų komentarų, esą ji prastūmusi savo dukrą į operą.

„Jei vaikas būtų tam negabus, neturėtų talento, pažiūrėčiau, kaip tie pikti liežuviai prakištų savo dukrą ar sūnų“, – replikuoja Giulija, kadaise ir pati svajojusi apie operą.

Kelią šiai rožinei svajonei užkirto netikėtas balso stygų uždegimas, kurį ji priėmė kaip likimo ženklą. Tačiau ji visada sakė savo dukrai – kuo daugiau žmonės spaudžia, tuo daugiau reikia dėti pastangų ir kilti į viršų.

„Jei viskas būtų taip paprasta, gal Monika neturėtų to, ką turi dabar“, – šypsosi pirmoji jos dainavimo mokytoja ir priduria, kad jos dukra nenorėjusi laukti – jautusi, kad užsienis jai gali pasiūlyti kur kas daugiau.

Pradžia: daugelis vyresniosios kartos žmonių prisimena balsingą tamsiaplaukę mergaitę didelėmis migdolinėmis akimis, vaikystėje dainavusią drauge su mama. / G. Baužienės, M. Falkon asmeninio archyvo nuotr.

Slapyvardis – iš pavardės

Operinio dainavimo studijas Lietuvoje baigusi Monika penkerius metus dirbo Kauno valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT), keletą metų – Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOB). Profesionalioje scenoje – nuo 21 metų.

Negavusi reikšmingesnių vaidmenų tėvynėje, atlikėja nusprendė laimės ieškoti tarptautiniuose vandenyse. Štai tuomet ir prireikė sceninio vardo. Pasitarnavo mergautinė pavardė Sakalauskaitė, iš kurios ji susikūrė užsienio scenoms ir gerbėjams lengviau ištariamą slapyvardį – Monika Falkon (falkon – angl. sakalas).

„Panašiai šis žodis skamba ir vokiškai, ir itališkai, o dainuoti operas tenka ne tik šiomis kalbomis, bet ir prancūziškai, angliškai, čekiškai, rusiškai“, – vardija ji.

Monika Falcon pasakoja, kad, norint patekti į garsiausius Europos teatrus, reikia turėti agentą, kuris siūlytų atlikėją tarptautinėms scenoms, festivaliams.

„Paprastai užtenka nusiųsti įrašą, tačiau kartais reikia vykti į vietą ir gyvai įrodyti savo gabumus“, – aiškina ji ir tęsia, kad geras agentas – tik viena medalio pusė, o kitoje visada – pats atlikėjas, jo išsilavinimas, profesionalumas, balso galimybės, charizma.

Dukrai antrina mama, sakydama, kad užsienyje į pirmą vietą iškeliamas dainininko profesionalumas, o Lietuvoje esanti konkurencija tarp profesionalų ir mėgėjų jai kelia didelį nerimą.

„Šiandien nebeliko ribos tarp saviveiklininkų ir profesionalų. Klausytojui sunku suvokti, kuris čia tikras, o kuris tik atsitiktinai išlindęs į TV eterį, sceną“, – dalinasi savo nuomone ji.

Paklausta, ar slapyvardis Falcon (sakalas) atitinka jos charakterį, Monika linksmai purto galvą ir mini panterą. Vaikystėje ją taip vadindavo senelis, kai anūkė krėsdavo išdaigas. Šiuo metu pašnekovė save vadina kur kas ramesne moterimi, bet, jei reikėtų ginti savo artimus žmones nuo šmeižto, apkalbų, ji taptų tikra juodąja pantera.

Savo palangas, festivalius, didžiąsias scenas aš jau atidirbau. Dabar leidžiu sau džiaugtis gyvenimu, Monikos premjeromis, į kurias dažnai vykstu.

Abi – kovotojos

Išgirdusi, su kokiu gyvūnu šiandien save tapatina Monika, Giulija prisimena, kad daugiau kaip prieš 50 metų ji irgi buvo tokia pati kovotoja kaip šiandien dukra.

„Tais laikais savo bendraamžiams aš atrodžiau kitokia – tamsesnio gymio, ilgais tamsiais plaukais, kuriuos visi nuolat norėjo pačiupinėti… Daug skaudžių dalykų patyriau – nepasidaviau. Supratau, kad niekas kitas, tik pats žmogus gali išsikapstyti. Nors tikrai turėjau ir ratą žmonių, kurie manimi tikėjo, man padėjo“, – dalijasi lyriškų dainų atlikėja ir pasakoja, kad jos jaunystėje populiarūs buvo lyriniai balsai.

„Mano balsas buvo kitoks – skardus, garsus. Nuolat sulaukdavau komentarų, kad Lietuvos scenai jis netinkamas, – per daug ryškus. Teko prisitaikyti ir pasukti save labiau į lyrinę pusę“, – aiškina Giulija.

Vis dėlto, jei būtų buvusi jos valia, dainininkė jaunystės metais į sceną būtų žengusi su pastatyta plaukų skiautere, odinėmis kelnėmis ir metalinėmis grandinėmis. „Nes esu gimusi po Avino žvaigždynu ir dar – Ugninio žirgo metais“, – juokiasi Giulija.

Šiandien ji sako esanti kur kas ramenė. Svarbiausia – išmoko pasakyti „ne“, „negaliu“, „nenoriu“. Pratinasi galvoti pirmiausia apie save. Tačiau žiūrovams, tikina, visada buvo ir bus ta pati Giulija – tikra, nesuvaidinta, lyriška.

„Per mėnesį būna keturi penki koncertai. Palyginti su jaunystės metais, tai nedaug, bet savo palangas, festivalius, didžiąsias scenas aš jau atidirbau. Dabar leidžiu sau džiaugtis gyvenimu, Monikos premjeromis, į kurias dažnai vykstu“, – dalijasi ji.

Palaikymas: jei tik turi galimybę, Giulija dalyvauja operų, kuriose dainuoja Monika, premjerose. / G. Baužienės, M. Falkon asmeninio archyvo nuotr.

Motinystei reikia subręsti

Daug kam atrodo, kad dainininko profesija labai lengva, bet pamėginkite padainuoti dvi valandas gyvai – pajusite tikrą fizinį nuovargį.

Todėl dainavimą mama su dukra vadina kruvinu sportu. „Monika – didžioji mano trenerė, nes dabar jau ne aš jai, o ji man duoda velnių ir pastabų… Išleidau vaiką į rimtus mokslus ant savo galvos“, – juokiasi Giulija ir tuojau pat rimtai pareiškia, kad toks ir buvo jos tikslas, t. y. kad dukra neliktų popmuzikoje, o prasimuštų į patį aukščiausią meną – operinį dainavimą.

Tai išgirdusi Monika prisipažįsta, kad šis mamos noras iš pradžių jai buvo kančia. Savo specialybę ji pamėgo tik antrame kurse, o iki tol svajojo apie veterinarės profesiją.

Nenuostabu, kad pokalbio metu ant Monikos kelių, gražiai padėjęs savo šviesią čihuahua galvelę, ilsisi jos dvejų metų augintinis Elvis – tėvų dovana gimtadienio proga.

„Mes ieškojome tokio šuniuko, su kuriuo ji galėtų gastroliuoti po visą pasaulį“, – aiškina Giulija.

Monikai ir jos vyrui Elvis – kaip vaikas. Vežasi jį visur kartu. Vien į Ameriką Elvis yra skridęs net septynis kartus.

Ką atsakytų piktiems liežuviams, kurie purkštautų, kad visas dėmesys šuniui, o ne vaikui? Monika juokais atšauna: „Ateis laikas, bus ir vaikas.“

Anot jos, jau ir su šunimi sunku, o vaikas reikalaus dar didesnės atsakomybės, rūpesčio, dėmesio, tad prieš apsispręsdama ji nori būti 100 proc. tikra, kad jau laikas motinystei. Be to, šių dienų aplinka, jos žodžiais tariant, ne pati palankiausia naujai gyvybei.

Jai prieštarauja mama, sakydama, kad kitaip nebus. „Šiuo metu pas mus nėra tikrų didvyrių – žmonių šviesulių, paskui kuriuos norėtųsi sekti. Tačiau kas žino, kada jie atsiras. Galbūt tuo šviesuliu ir taps tas tavo vaikelis, kurio užduotis bus pakeisti pasaulį?!“ – filosofuoja Giulija.

G. Baužienės, M. Falkon asmeninio archyvo nuotr.

Monikos meilė – opera

Šiandien Monika yra tikra operos gerbėja. Kodėl ne miuziklas ar operetė: juk operos žanras pats sunkiausias? „Viskas yra sunku, jei darai visa koja, atiduodi visą širdį“, – paprieštarauja ji.

Kai dainuoja operą, Monikos siela irgi dainuoja, nors tai daugiausia būna tragedijos.

„Dainuodama kokios nors nelaimingos merginos ariją išgyvenu jausmus, patirtus paauglystėje, kaip pirmą nelaimingą meilę ar pan. Į savo personažą visada įdedu labai daug savęs, savo jausmų“, – atvirauja operos solistė ir priduria, kad geras aktorius kaskart turi mirti ant scenos, savaime suprantama, perkeltine prasme.

Pasirengti vaidmenį užtrunka ilgai. Trumpiausiai pavyko per keturias savaites. Ir tai tik pasitelkus specialias dainavimo technikas. Mėgstamiausias Monikos Falkon vaidmuo – Aida, kurią sukūrė to paties pavadinimo Giuseppe’ės Verdi operoje. Ruošiantis šiam vaidmeniui lietuvei teko mokytis italų kalbos. Padainuoti pavyko taip gerai, kad kolektyvas manė, jog ji tikra italė.

Kitas įsimintinas vaidmuo – Dezdemona. „G. Verdi operą „Otelas“ statėme Vokietijoje, Baden Badeno mieste. Pastatymui vadovavo garsus amerikiečių režisierius Robertas Wilsonas, ne sykį kūręs ir Lietuvoje. Pastarasis jo darbas, atrodo, buvo spektaklis „Dorianas“  Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Orkestrui dirigavo vienas garsiausių planetos dirigentų – indų kilmės Zubinas Mehta, šiuo metu vadovaujantis Izraelio filharmonijos orkestrui“, – prisiminimais dalijasi pašnekovė ir vardija kitus savo mėgstamus vaidmenis: tai Neda iš Ruggero Leoncavallo operos „Pajacai“, Santuca iš Pietro Mascagni operos „Kaimo garbė“.

Lydi dukrą į premjeras

Jei tik turi galimybę, visada dukros premjeroje, kad ir kur ji vyktų – Vokietijoje, Italijoje ar kitoje Europos šalyje, dalyvauja ir Giulija. Garsi atlikėja dalijasi džiaugsmu, kad šių metų kovą savo gimtadienį šventė Vokietijoje, kur nuostabioje Vysbadeno bažnyčioje drauge su kitais operos solistais dainavo ir jos dukra.

„Monika tarp jų buvo vienintelė moteris – tikra primadona. Sėdėjau su vyru pirmoje eilėje ir negalėjau patikėti, kad visa tai vyksta iš tiesų. Jaučiau tokį pasididžiavimą savo dukra“, – susijaudinusi kalba mama, save praeityje vadinanti labai griežta.

Kai Monika norėjo mesti muzikos mokyklą, neleido, laikėsi savo: jeigu pradėjo – turi baigti. Anot jos, šių dienų realybė – 100 būrelių bandymas – prie gero nepriveda.

„Tėvai negali nesikišti. Jie turi matyti, kokioje srityje jų vaikui sekasi geriausiai, kam jis gabiausias. Jie privalo duoti postūmį“, – įsitikinusi ji.

Scenoje operos solistei dažnai tenka tragiški vaidmenys – ją išnaudoja, žemina, prievartauja, neteisingai apkaltina, nužudo, o realybėje Monika džiaugiasi laimingu šeiminiu gyvenimu su vyru, kurį pamilo už jo gražų balsą. Plačiau savo namų uždangos ji praskleisti nenori. Išsitaria tik, kad jų namai šiuo metu yra Niujorke, o vyras amerikietis – taip pat iš muzikos pasaulio.

„Mano vyras labai gerai sutaria su mano mama, o aš – su savo tėčiu. Todėl kai keliaujame ar renkamės vietą, kur skaniai pavalgyti, jo skonis sutampa su mamos, o mano – su tėčiu“, – smagiomis šeimos laisvalaikio akimirkomis dalijasi ji.

Neišskiriami: čihuahua Elvis – tėvų dovana Monikai gimtadienio proga. Jis – visur kartu. Vien į Ameriką yra skridęs septynis kartus. / G. Baužienės, M. Falkon asmeninio archyvo nuotr.

Nudžiugins gerbėjus

Šiais metais Monika su vyru žada ilgiau pabūti Lietuvoje. Ta proga dainininkės sumanė atgaivinti legendinį mamos ir dukros duetą.

„Čia jau Monikos iniciatyva, nes ji pasiekusi tokį lygį, kad man net nepatogu prašyti, kad drauge su manimi dainuotų“, – prisipažįsta Giulija.

Monika pasakoja, kad pasiilgo tų laikų, kai dainuodavo drauge su mama. Kelis koncertus duetas jau surengė mažesniuose Lietuvos miestuose. Repertuare – ne tik lyrinės, Giulijos vizitine kortele laikomos dainos, bet ir Monikos atliekamos klasikinės arijos.

„Kodėl gi ne? Juk ne visi turi galimybę pasiklausyti tokio žanro kūrinių“, – aiškina Monika ir kviečia į judviejų su mama koncertus, kur moterys ne tik dainuoja, bet ir dalijasi savo gyvenimo fragmentais, Giulija pasakoja apie Monikos vaikystę.

Mano vyras labai gerai sutaria su mano mama, o aš – su savo tėčiu. Todėl kai keliaujame ar renkamės vietą, kur skaniai pavalgyti, jo skonis sutampa su mamos, o mano – su tėčiu.

Anot jų, šių dienų koncertuose atlikėjai nerodo savo dvasios ir labiau linkę linksminti žiūrovus. Jų duetas atveria žiūrovams savo širdis, todėl sulaukia itin šilto priėmimo. Atlikėjos tikina, kad koncertuoti duetu nesunku, nes mama ir dukra puikiai viena kitą papildo, iš pusės žodžio viena kitą supranta.

Sieja ir bendri pomėgiai

Monika tikina, kad pastaruosius 20 metų jos su Giulija – ne kaip dukra su mama, bet kaip seserys ar geriausios draugės. Jei dainuoja Giulija, o Monika Lietuvoje – ji mamą sušukuoja, padažo, palydi į sceną ir dar nufotografavusi įkelia jos nuotraukų į socialinius tinklus.

„Kai Monika ištekėjo, subrendo, viskas pasikeitė. Daug ko jau aš mokausi iš jos. Ne tik dainavime, bet ir gyvenime. Monika turi tokią trijų kartų taisyklę: ji du kartus leidžia žmogui pasitaisyti, bet jau trečią duoda taip, kad maža nepasirodo. Kaip tikra pantera“, – juokiasi Giulija.

Moterys turi ir daugiau bendrų veiklų – ne tik dainavimą. Abi eina į sporto klubą, kur dirba su treneriu. Kartu lankosi dramos teatro spektakliuose, parodose. Važiuoja pasivaikščioti į Vilnių ar Trakus. Dažnai būna gamtoje. Skirtumas tik toks, kad Giulija labiau mėgsta skaityti nei Monika. Jos aistra – detektyvinės istorijos. Monikai knygoms laiko nelieka – tik natoms.

Savo santykius, bendravimą mama ir dukra vadina tikra itališka šeima, nes abi ne tik draugauja, koncertuoja, bet ir ginčijasi, pykstasi, o paskui apsikabinusios taikosi.