J.B.Cabaud (g. 1970) – prancūzų poetas ir grafikas – po daugiau nei dešimties metų darbo grafikos srityje, nuo 2005-ųjų atsidėjo vien žodinei kūrybai, poezijai – rašomai, piešiamai, skaitomai, improvizuojamai. Su muzikantu ir kompozitoriumi Davidu Champey įkūrė vadinamosios elektroarktinės poezijos grupę „Saint Octobre“, kurios pasirodymų metu J.B.Cabaud skaito, rečituoja savo tekstus, taip pat su grupe rengia audiovizualinius, fotografinius, grafikos projektus. Penkių knygų autorius; keturios iš jų poezijos, viena prozos, pastaroji skirta jaunimui, išversta į portugalų (išleista Brazilijoje) bei graikų kalbas.

Apie astronomines L.-A.Blanki hipotezes. 1871 m., atsidūręs priverstinėje vienumoje viename iš Bretanės regiono kalėjimų, revoliucionierius A.Blanki parašė knygą „Amžinybė per žvaigždes“, o jos paantraštę pavadino „Astronominės hipotezės“. Šis trumpas tekstas yra išties neįprastas kūrinys, kuriame susilieja ir astrofizika, ir filosofija. 1872 m. buvo išspausdintos tik kelios ištraukos, kurių rankraštį Blanki savo seseriai perdavė iš kalėjimo vienutės. Reikėjo laukti ištisą šimtmetį, kol atsirado galimybė vėl iš naujo atrasti šią knygą, nes tik 1973-aisiais buvo išleistas visas tekstas. Dar ir šiandien šis veikalas mažai žinomas, nors minėto revoliucionieriaus kūryba yra plačiai paplitusi.

Pagal išsilavinimą Blanki nebuvo mokslininkas, jaunystėje studijavo teisę ir mediciną, bet vėliau greitai pasuko į politiką. Savo tekstą apie astronomiją jis pristatė kaip rimtą moksliškai pagrįstą kūrinį, parašytą išsamiai susipažinus ir su naujausiais to meto astronominiais atradimais (spektrometrija, tyrinėjančia cheminę žvaigždžių sudėtį; saulių gyvenimo ciklais, žvaigdžių karščio sumažėjimo ir atšalimo reiškiniais...), ir labiau ortodoksiškomis kitų dangaus stebėtojų teorijomis. Vis dėlto Blanki ryškiai išsiskyrė iš kitų to paties laikotarpio autorių: jis rėmėsi gana asmeniškais pastebėjimais aiškindamas tam tikrus dangaus reiškinius. Be to, astrofizikos žinias jis naudojo siekdamas sukurti filosofinę teoriją, kuri, nors ir būdama labai savita, turėjo įtakos vėlesniems mąstytojams, pavyzdžiui, Nietzsche’ei arba Walterio Benjamino „Amžinajam sugrįžimui“.

Žiūrint iš mokslinės perspektyvos, Blanki ketino šiuo savo kūriniu moksliškai pagrįsti visatos veikimo dėsnius. Tam jam reikėjo remtis astronominėmis matematiko Pierre’o-Simono de Laplace’o XVIII a. pabaigoje pateiktomis teorijomis. Šio mokslininko Saulės sistema tuo laikotarpiu buvo nepamainomas veikalas, tačiau jį Laplace’as buvo užsibrėžęs taisyti ir tobulinti. Blanki laike ir erdvėje neturinčią ribų visatą ir itin poetišką jos veikimą aprašė literatūrine nepaprasto ir magiško grožio kalba. Pavyzdžiui, jis kalba apie tai, kad nė vienas atomas negali pasimesti erdvėje ir kad amžina visata negali išnykti nei dėl šalčio, nei dėl materijos trūkumo. Jis priduria, kad vienos saulės miršta, bet kiekvieną minutę iš naujo gimsta kitos – milžiniški meteoritų blokai skrodžia tuštumą ir galingai susiduria vieni su kitais, smūgio jėga tokia didelė, kad pasiekia ledines jų gelmes; jie lyg didžiuliai titnagai, kurie per trintį įskelia ugnį ir vėl įžiebia kadaise užgesusias saules. Blanki apibūdino kometas kaip „nepavojingus ir žavius sutvėrimus“, tai – „klajojantys niekiai“ apie kurių sudėtį tais laikais nebuvo nieko žinoma.

Šioje J.B.Cabaud parodoje – didelio formato piešiniai naudojant kalkę ir popierių, vidutinio dydžio piešiniai ant popieriaus bei kinišku tušu perrašytos originalaus teksto ištraukos. Remiantis Blanki idėjomis, kuris teigė, kad sudėtingą visatą galima paaiškinti tuo, jog egzistuoja didelis skaičius junginių iš riboto skaičiaus elementariųjų elementų, bandoma supažindinti su fizikinėmis ir filosofinėmis įžvalgomis, kurias Blanki atskleidė rašydamas „Astronomines hipotezes“. Griežtumo ir mokslinio dalykiškumo šiame kūrinyje nestinga, tačiau už viso to, kaip ir matėme, gali slypėti grožis ir didinga poezija. Šie minimalistiniai piešiniai tušu yra pagrįsti ne tik Blanki tekstu – grafinio įkvėpimo autorius taip pat semiasi iš XIX a. Gustavo Dorė graviūrų bei iš Vidmanšteteno figūrų – mokslinio 1804 m. atradimo, kai buvo daugiau sužinota apie geležinių meteoritų struktūrą.

J.B.Cabaud piešinių paroda eksponuojama I. Simonaitytės bibliotekos galerijoje „1H“ iki birželio 15 d.