Šiandien uostamiestyje su dienraščiu „Klaipėda“ pasirodė jo kultūros ir meno žurnalo „Durys“ birželio numeris. 64 puslapių, spalvotas, gausiai iliustruotas žurnalas dėlioja įsibėgėjančios pajūrio vasaros kultūrinius akcentus, tyrinėja ir analizuoja ryškiausius uostamiesčio meno reiškinius.

Džiazai ir ateities vardai

Birželio „Duris“ pradeda Ario Kateilos straipsnis „XXI Klaipėdos pilies džiazo festivalis: muzika – plazdant burėms“, apžvelgiantis ir įvertinantis mėnesio pradžioje uostamiestyje praūžusį džiazo festivalį. Vis dar nemokamą! Nino Katamadzė, Saskia Laroo, Frankas McCombas, Sharrie Williams, legendiniai „The Original Blues Brothers Band“ ir net trys džiazo orkestrai – iš Norvegijos, Kazachstano ir Klaipėdos – visa tai buvo galima išgirsti ir patirti gyvai, tūkstantinei miniai linguojant į taktą po didžiųjų burlaivių regatos laivų burėmis. O kur dar penktoji Jaunoji džiazo banga, džiaugsmingai vainikavusi festivalį!.. „Kad taip kasdien...“ – reziumuodamas pasvajoja autorius, po renginio radęs laiko panaršyti po feisbuką ir ten atradęs „visų koncertavusių svečių nuoširdžius ir susižavėjimo kupinus atsiliepimus apie koncertus Klaipėdoje, apie geriausią publiką, apie nepakartojamą šventinę atmosferą ir apie galimybes sugrįžti čia vėl“...

 Muzikos temą toliau žurnale kiek kitu kampu gvildena kompozitorius Remigijus Šileika („Puikios sąlygos augti“), Klaipėdos muzikinio teatro surengtame XX Jaunųjų talentų festivalyje žvalgydamasis ateities vardų.  „Tai, ką išgirdau, – puiku! – rašo autorius apie baigiamąjį festivalio dalyvių – jaunųjų vokalistų bei instrumentalistų koncertą su Mažosios Lietuvos simfoniniu orkestru. – Turime puikiai grojantį simfoninį orkestrą, turime profesionalius dirigentus, aranžuotojus, turime Seimo, Vyriausybės palaikymą, iniciatyvius organizatorius. Tai išties palanki dirva augti, stiebtis. (…) Susimąsčiau apie jaunuosius klaipėdiečius – būsimuosius kompozitorius. Įvairių šalių muzikos akademijose šiuo metu mokosi beveik dešimt studentų, pasirinkusių kompozitoriaus kelią. Būtų gražu rasti ir jiems vietos jaunųjų talentų koncertuose. Muzikos kūrybą turime skatinti visi“.

Čiurlioniu susidomėjo prancūzai

O muzikologė Danutė Petrauskaitė („Prancūzams Čiurlionis – dar nepažinta Lietuvos siela“) muzikiniais kultūros maršrutais veda į Prancūziją, kur Puatjė universitete vyko Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui skirti renginiai – paskaitos, tapybos darbų paroda ir koncertas. Juose dalyvavo Klaipėdos universiteto pedagogės – pianistė Jūratė Karosaitė, skambinusi Čiurlionio preliudus,  ir straipsnio autorė, skaičiusi paskaitas apie šį lietuvių kompozitorių. Autorė prisimena, kaip viskas prasidėjo, – kaip prieš pusantrų metų sulaukė nežinomo jai muzikologijos studento, magistranto iš Puatjė universiteto Guillaume’o Avocat laiško, kuriame jis rašė apie savo susidomėjimą M.K.Čiurlioniu kaip kompozitoriumi bei dailininku ir apgailestavo, kad jo muzika yra beveik nežinoma Prancūzijoje ir niekada nėra skambėjusi Puatjė. Klaipėdietės žodžiais, „nustebino ne tiek adresatas (Klaipėdos universitetas (KU) yra pasirašęs Erasmus bendradarbiavimo sutartį su Puatjė universitetu, ir KU Menų fakultete jau studijavo keli šios aukštosios mokyklos studentai), kiek laiško turinys. Mat Guillaume’as buvo pasiryžęs įgyvendinti savo sumanytą projektą – surengti Puatjė M.K.Čiurlionio kūrinių koncertą. Jam reikėjo tik natų. Ir ne fortepijoninių preliudų, kuriuos nesunkiai galėtų atlikti konservatorijos studentas, o chorinės ir simfoninės muzikos partitūrų“…

Teatro ir kino atradimai

Teatrui skirtuose puslapiuose – Valentinos Žigienės interviu („D.Meškauskas: teatras moko matyti ir girdėti“) su Klaipėdos dramos teatro aktoriumi Dariumi Meškausku – „vienu labiausiai matomų ir įdomiausių šalies menininkų. Klaipėdiečiai veikiausiai norėtų savintis šį talentingą žmogų, tačiau jo pilna visoje Lietuvoje – vaidina net šešių teatrų scenose. Per 27 teatrinius sezonus aktorius ne kartą apdovanotas, dar daugiau pristatytas nominacijoms, o šiemet jį pasivijo Lietuvos Vyriausybės kultūros ir meno premija. Tai ir tapo paskata susitikti bei pasikalbėti“. Skaitytojus galėtų suintriguoti kad ir tokia aktoriaus mintis: „Teatras turi kelti klausimus ir provokuoti žiūrovų mintis, kad jų gyvenimas nebūtų tuščias“.

Kur teatras – ten ir kinas. Šiuosyk Aivaras Dočkus ( „Ekrane – nuostabiai absurdiškas postapokaliptinis chaosas“) primena „Pašėlusio Makso“ istoriją ir dalijasi mintimis apie tris dešimtmečius kinomanų lauktą australų kino režisieriaus George'o Millerio pagaliau sukurtą ketvirtąją „Pašėlusio Makso“ dalį. Anot autoriaus, verta buvo laukti: „Filmas veikia visais lygiais kaip vientisas mechanizmas. Grandiozinė mašina. O svarbiausia, kad ji rieda… visiškai laisvai. Pavydėtinai lengvai“.

Erdvės, kurios įkvepia

Pavydėtinai lengva, įdomu ir smagu skaityti Sondros Simanaitienės („Po vandeniu tekėjo dar vanduo...“) pokalbį su Nijole Navogreckiene – ilgamete Klaipėdos kultūros skyriaus vedėja, šias pareigas ėjusia nuo 1975 iki 1990 m. Tais įdomiais laikais Klaipėdoje vyko ne mažiau įdomūs dalykai. Pašnekovė prisimena, kaip kūrėsi uostamiesčio Skulptūrų parkas, ir daugybę su tuo susijusių istorijų, kurios per laiko atstumą atrodo dar įdomesnės. Juolab svarstant apie problemiškas miesto erdves, jų ateitį.

Vaizduojamojo meno puslapiuose – dvi publikacijos. Dailėtyrininkė Kristina Jokubavičienė aptaria klaipėdietės grafikės Danutės Žalnieriūtės koliažų-improvizacijų parodą „Klaipėdos galerijoje“ („D.Žalnieriūtės dėlionių strategijos“), o menotyrininkė Danguolė Ruškienė dalijasi įspūdžiais iš Antano Mončio namuose-muziejuje Palangoje veikiančios šiaulietės tarpdisciplininio meno kūrėjos Lauros Guokės parodos, kurioje eksponuojami „itin aktualūs, tvirtą autorės poziciją militarizmo ir karo temomis liudijantys kūriniai“ („Apie kambarį, kuriame įmanomas pasirinkimas“) .

Sugrįžimai istorijos pėdomis

Etnografinių regionų metams dedikuotame Daivos Janauskaitės interviu su Jolita Vozgirdiene („Nuo scenos – medaus upės sielai“) atsiskleidžia folkloro grožis ir magija. Pašnekovė vadovauja Klaipėdos etnokultūros centro folkloro ansambliui „Kuršių ainiai“, kuris ką tik klaipėdiečius pradžiugino nauja programa „Vėjų marės, medaus upės“. Autorės žodžiais, ją būtų teisingiau pavadinti spektakliu, nuteikiančiu romantiniam pasivaikščiojimui po pamario kraštą laiko taku. Jo sumanytoja ir režisierė J.Vozgirdienė teigia: „Esu tikra – folkloras nesensta. Man tai – elitinė kultūra. Tik reikia ne plaukti paviršiumi, o nerti kur kas giliau“…

Gilyn į kultūros istoriją „neria“ ir Jovita Saulėnienė („Pamėgtais maršrutais po senosios Klaipėdos apylinkes. Giruliai“), kurios populiarioji publicistika veda toliau pamėgtais maršrutais po senosios Klaipėdos apylinkes, šiuosyk – į Girulių kurortą. Autorė kviečia: „Pasižvalgykime, kaip Giruliai atrodė anksčiau, ir pamėginkime praeiti senosios Klaipėdos pirklių rūpesčiu nutiestomis promenadomis bei iškylautojų išmintais miško takeliais. Pasidomėkime, kaip anuomet čia mėgta leisti laisvalaikį“

„Durys“ taip pat siūlo nors trumpai pažvelgti pro „Langą“ – ką klaipėdiečiai menininkai veikia už savojo miesto ribų? Štai Laisvasis teatras vaidino monospektaklių festivalyje Kijeve ir iš ten parsivežė didįjį prizą, o rašytojo Juozo Šikšnelio dar vienas romanas išleistas Lenkijoje…

Literatūriniuose „Gintaro lašuose“...

Į žurnalą integruotuose literatūriniuose „Gintaro lašuose“, kuriuos sudarinėja rašytojas Gintaras Grajauskas, tradiciškai publikuojama naujos knygos recenzija: Dainius Vanagas šįkart analizuoja Jaroslavo Melniko apsakymų rinkinį „Anoreksija“ („Jei valgau literatūrą – pykina “). Čia pat galima paskaityti Boriso Strugackio pranašingą straipsnį „Fašizmas – tai labai paprasta. Epidemiologinė atmintinė“, iš rusų kalbos išverstą G.Grajausko, bei Jeronimo Brazaičio iš anglų kalbos išversto Jimo Crace’o romano „Kontinentas“ VI dalies pabaigą. Skaitytojai taip pat turi galimybę įvertinti Nidos Timinskaitės poeziją bei Jaunųjų kūrybos konkurso dalyvės Aušrinės Gudienės eilėraščių ciklą „Senutės raudos“. Nenumokite ranka ir į  neregio literato Petro Zabičio novelę „Aklus strielčius“, parašytą žemaitiška tarme.  Sakoma, kad jei nori išgirsti, kaip skamba sanskritas, reikia pasiklausyti, kaip kalba seni žmonės Žemaitijoje. Pabandykite paskaityti, išgirsti ir pasimėgauti.

„Durys“ įprastai išeina kiekvieno mėnesio paskutinį ketvirtadienį ir platinamos su tos dienos „Klaipėdos“ laikraščiu. Be to, „Duris“ galima užsiprenumeruoti atskirai ir gauti į namus bet kurioje Lietuvos vietoje.