– Kaip prasidėjo Tavo kelionė į muzikos pasaulį ir kaip atsidūrei Klaipėdos koncertų salėje? 

– Atvirai pasakius, niekas negalvojo, kad galiu mokytis muzikos, nes muzikantų šeimoje nebuvo. Buvo tik istorijos, jog prosenelis labai gražiai griežė akordeonu. Tačiau savo pirmos muzikos mokytojos dėka patekau į Kupiškio muzikos mokyklą, kurioje gavau puikius muzikinius pagrindus. Vėliau sekė studijos Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, pastarojoje apgyniau chorinio dirigavimo diplomą. Gilinimąsi į profesionalią muziką tęsiau Briuselio Karališkoje konservatorijoje, kur baigiau klasikinį vokalą. Teko stažuotis garsiąjame „La Monnie du Munt“ operos teatre. Visas keliones po užsienio operos teatrus nutraukė pasaulinė pandemija. Jos dėka ne tik grįžau į Lietuvą, bet ir savo profesinį kelią pratęsiau Klaipėdos koncertų salėje. Kartais, vaikščiodama pajūriu, galvoju, kad pandemija – geriausia, kas man nutiko, nes būtent ji mane atvedė į Klaipėdą. 

– Kokie yra pagrindiniai iššūkiai dirbant chormeisterės pozicijoje ir kaip jie prisideda prie Tavo kūrybinio augimo? 

– Didžiausias iššūkis – išgirsti atlikėjus. Bet ne tik kaip dainuoja, o ir kaip jaučiasi. Keistas tas instrumentas – balsas – jis nėra kaip violončelė, trimitas ar fortepijonas: atėjai, susiderinai ir muzikuoji.

Balsas turi būti pailsėjęs, o pats atlikėjas – puikios nuotaikos. Chorą sudaro daug skirtingų ne tik balsų, bet ir asmenybių. Labai reikšminga yra darna – balsų ir žmonių. Todėl man reikšminga puoselėti draugiškų, bet kartu ambicingų žmonių bendruomenę, kurioje gera muzikuoti, tobulėti ir siekti profesinių aukštumų. Manau, kad kiekvieno choro atlikėjo įsitraukimas ir prisidėjimas prie meninių programų sudarymo ir bendras kolektyvo bendruomeniškumas – pirmas raktas į kolektyvo sėkmę.   

KKS nuotr.

– Kaip gimsta idėjos programoms ir kokie pagrindiniai kriterijai lemia repertuaro pasirinkimus? 

– Pasaulyje yra tiek genialių kūrinių, kuriuos gali klausytis kiekvieną dieną ir jie nereikalauja nei specialaus išsilavinimo, patirties, užtenka noro klausytis ir taip pailsėti, atsigauti. Man kiekviena nata yra emocijos, kurias patiriame. 

Planuodama Klaipėdos koncertų salės repertuarą galvoju ne tik apie tuos, kurie čia nuolat lankosi, bet ir apie tuos, kurie tik dabar pažįsta šią muzikinę erdvę. Mūsų klausytojas KKS visada atras: profesionalumą, netikėtumą, įvairovę. Man labai pasisekė, kad šioje repertuaro dėlionėje mane lydi Jurgita Skiotytė-Norvaišienė. Ji puikiai žino, kaip diriguoti renkantis programas, kad ir vaikai, ir suaugusieji atrastų savo natą.  

– Taip pat esi edukatorė. Kas yra svarbiausia šioje veikloje? Ir kodėl, Tavo manymu, edukacijos sulaukia tokio didelio įvertinimo? 

– Edukacijoje svarbu įkvėpti – tiek mažus, tiek suaugusius. Manau, kad mano edukacijos vertinamos dėl jų interaktyvumo, įsitraukimo ir gebėjimo paprastai paaiškinti sudėtingus dalykus. Kiekvieną edukaciją stengiuosi paversti unikaliu patyrimu. Man svarbu parodyti, jog klasikinė ar šiuolaikinė muzika yra nepaprastai spalvinga ir tikrai nėra tokia sudėtinga, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.

Keistas tas instrumentas – balsas – jis nėra kaip violončelė, trimitas ar fortepijonas: atėjai, susiderinai ir muzikuoji.

– Kaip jautiesi būdama KKS 20-mečio ir „Klaipėdos muzikos pavasario“ 50-mečio dalimi? 

– Šie metai KKS – ypatingi, jubiliejai, kai labai svarbu padėkoti visiems, užauginusiems tiek seniausią Lietuvoje klasikinės muzikos festivalį, tiek Klaipėdos koncertų salės vardą. Atėjusi čia dirbti perverčiau Koncertų salės archyvą ir negalėjau patikėti, kokių pasaulinių premjerų čia jau buvo įvykę. Didžiulė padėka buvusiems vadovams ir dabartiniam Klaipėdos koncertų salės direktoriui Tadui Grabiui – jis palaiko ir sudaro galimybes generuoti visiškai naujas idėjas.  

Jubiliejinėje programoje pristatysime labai aukšto lygio bei nepaprasto grožio programą. Klausytojus džiugins dešimt įsimintinų koncertų, kuriuose dalyvaus žymiausi Lietuvos orkestrai ir solistai. Vienas iš pagrindinių akcentų – grįžimas prie pirminės „Klaipėdos muzikos pavasario“ idėjos – festivalyje pasirodys didelių sudėčių kolektyvai. 

– Papasakok, kaip kilo idėja „Aukuro“ vinilui? 

– Pernai buvo minimas Lietuvos dainų šventės šimtmetis. Kartu su meno vadovu Tomu Ambrozaičiu norėjome įprasminti ir prisidėti prie Dainų šventės šimtmečio sukakties. O taip pat įamžinti vieną iš pirmosios šventės vyriausiųjų dirigentų – Juozą Naujalį ir jo kūrybą. Tad Klaipėdos choro „Aukuras“ vinilinė plokštelė yra ne tik įprasminanti Lietuvai svarbią šventę, bet ir – unikali reprezentacinė uostamiesčio dovana melomanams, papildysianti jų kolekcijas aukščiausios kokybės muzikos įrašu. Vinilinę plokštelę pirmiesiems pristatysime šių metų Knygų mugės lankytojams!  

– Kaip įsivaizduoji KKS ateitį ir savo vietą joje per artimiausius metus? 

– KKS – vienas svarbiausių aukšto meninio lygio centrų Lietuvoje. Mano tikslas – kurti inovatyvias programas ir dar labiau įtraukti publiką į muzikos pasaulį. Tikiu, kad tik laiko klausimas, kada visi didesnių ar mažesnių miestų melomanai, jeigu dar nežino, tikrai sužinos, kur Klaipėdoje yra Šaulių g. 36 ir kodėl verta čia užsukti.