Spektaklis „Apokalipsė“ pastatytas pagal dramaturgo Tomaszo Śpiewako tekstą, kurį įkvėpė dviejų istorinių figūrų – Orianos Fallaci (akt. Halina Rasiakówna) ir Piero Paolo Pasolinio (akt. Krzystof Zarzecki) gyvenimai. Italė Oriana Fallaci, vadinama XX amžiaus politinės žurnalistikos ikona, tyrinėjusi įvairias politinio ekstremizmo formas, ir „Kito“, kitoniškumo temą nagrinėjęs italų kino režisierius, rašytojas Pieras Paolo Pasolinis atstovauja skirtingoms pasaulėžiūroms. Lyg tarpininkas tarp jų yra Kito figūra, tai gyvenimą savižudybe baigęs Pietų Afrikos fotografas Kevinas Carteris.

Visi veikėjai rodomi pačioje gyvenimo pabaigoje. Pasolinis neaiškiomis aplinkybėmis buvo nužudytas, jo kūnas rastas Ostijos paplūdimyje už Romos. Oriana Fallaci, serganti plaučių vėžiu (sakė, kad susirgo ne nuo smarkaus rūkymo, o nuo Irake degančių naftos telkinių dūmų). Pasolinis įžvelgia visuomenei gresiančią katastrofą todėl, kad visuomenė unifikuojama, o Fallaci svetimame „Kitame“ regi pavojų. Kevinas Carteris pagarsėjo Sudane daryta nuo bado išsekusios mergaitės, šalia kurios tupi maitėda grifas, nuotrauka. Už šią nuotrauką fotografas buvo apdovanotas Pulicerio premija. Patyrė ir didelį spaudimą: kodėl ne gelbėjo, o fotografavo merdintį vaiką. Neilgai trukus po šio įvykio fotografas nusižudė.

Orianos Fallaci knyga „Įniršis ir orumas“ (La Rabbia e l’Orgoglio), pasirodžiusi po 2001 rugsėjo 11 d. teroristų antpuolio Niujorke, sukėlė skandalą ir buvo prieštaringai priimta. Autorė kvestionavo islamą, smerkė totalitarines pajėgas, linkusias griauti Vakarų visuomenę ir civilizaciją, apatiją kylančios islamo fundamentalizmo bangos atžvilgiu. Teigė, kad Europos laukia mirtis, nes beribis pakantumas kitoniškumui ją pražudys. Pasolinis tarsi oponuoja, kad mus pražudys ne kitoniškumas, o masių bukumas, unifikacija ir minios valdžia. Fallaci dygumas ir kritika kontrastuoja su Pasolinio jautrumu riboms, aštrioms tapatybės briaunoms. Carteris spektaklyje yra lyg tarpininkas tarp oponentų, nepasirenkantis nė vienos pusės. Jis galbūt žino atsakymą, kaip išvengti gresiančios Apokalipsės. Galbūt tas atsakymas susijęs su empatija, o dar paprasčiau, su žmogiškumu ir meile. Gal tai turėtų būti atnaujinta, tikroji Europos tapatybė?

Šios temos ir klausimai sklando spektaklyje, lydimi melancholiškos Pleq (Bartosz Dziadosz) muzikos. Ašarų, smėlio čia nebus, tačiau bus sniego (scenografė Dorota Nawrot). Spektaklis sudarytas iš švelnios būsenų, atmosferų kaitos, staigių nuotaikų šuolių. Tokia Apokalipsė pagal Michałą Borczuchą.

Vienas įdomiausių ir perspektyviausių dabartinių lenkų režisierių Michałas Borczuchas gimė 1979 m. Krokuvoje, ten baigė grafikos studijas Dailės akademijoje ir teatro režisūrą Ludwiko Solskio dramos meno akademijoje. Pirmas jo spektaklis buvo lenkų dramaturgės M. Owsiany pjesė „KOMPOnentai“ Krokuvos „Stary“ teatre (2005). Dar studijuodamas dirbo lenkų teatro meistro Kristiano Lupos asistentu statant W. A. Mozarto „Užburtąją fleitą“ (premjera įvyko Vienoje 2006 m.). 2012 m. Borczuchas gavo perspektyviems jauniems pasaulio menininkams skiriamą „The Rolex Mentor“ ir „Protégé Arts Initiative“ stipendiją, pagal šią programą turėjo išskirtinę galimybę metus bendradarbiauti su prancūzų teatro ir kino režisieriumi Patrice‘u Chéreau (1944–2013). Chéreau kuruojamas ir pradėjo statyti spektaklį „Apokalipsė“, kurį pamatys festivalio TheATRIUM žiūrovai. Spektaklio fragmentai pirmą sykį buvo pristatyti Venecijoje, o premjera įvyko 2014 m. Varšuvoje. 2015 m. „Apokalipsė“  buvo išrinkta geriausiu prestižinio festivalio „Boska Komedia“ spektakliu.

Spektaklis bus rodomas Klaipėdos dramos teatre (Teatro g. 2) birželio 10 (18.30 val.) ir 11 (17.00 val.) dienomis tarptautiniame teatro festivalyje TheATRIUM. Kviečiame pamatyti.