Juvelyrikos pasaulis, kaip ir kitos vizualinę meninę informaciją žiūrovui suteikiančios meno šakos, patiria visus įmanomus dirgiklius – nuo malonumo iki absurdo. Kartu juvelyrika kaip terminas praplečia savo ribas ir jungiasi į draugystę su video-, audio- ir kitkuo, kas parodos instaliacijoje tampa vieniu.

Dažnas žiūrovas pasenusių juvelyrikos terminų vartojimo nesureikšmina, o ir supratimas apie galimus kitus suvokimo būdus keičiasi ar yra įgyjamas tik nuolat save edukuojant. Tačiau turiu įspėti: Jūs kviečiami ne į „vitrininės“ juvelyrikos parodą. Čia būsite kviečiami mąstyti, matyti, girdėti, nors kai kas, iš pirmo žvilgsnio, Jums bus atpažįstama. Auksas.

Taip, tiesa. Parodoje vienu iš ryškiausių akcentų pasirinktas AUKSAS. Jo vertė pasaulio biržose, o ir šiaip viskas, kas sukurta iš aukso, nekvestionuojamai mena turtą ir prabangą. Visuotinis slapstymasis už pseudonimų ir šių dienų žiniasklaidos fake news mus atveda į akistatą su savimi ir su „auksu“, kad ir kas tai būtų.

Taigi, paroda kalba apie vertes: menamas, esamas, įgyjamas. Žvelgiant materialiai ir į apibrėžimus verta žinoti:

Auksas – ryškiai geltonas taurusis metalas, yra minkštas, tąsus ir kalus: lengvai ištempiama aukso viela, išplojami plonyčiai (peršviečiami) lakštai (folija). Lydymosi temperatūra 1064.33,5 °C.

Tikėjimas – psichologinė būsena, kai informacijos suvokimas, nereikalaujantis apčiuopiamų įrodymų ar loginio patikrinimo, priimamas už tiesą.

Organizatorių nuotr.

Parodoje pagrindinė instaliacija ir joje atvirai žiūrovą kviečiantis 24 karatų auksas dominuoja tik kaip medžiaga, materija, kurią kiekvienas gali turėti greitai ir efektingai – kaip ir visa kita šiuolaikinėje vartotojiškoje mūsų pasaulio nūdienoje. Bet drauge pagrindžiamas išliekamosios vertės nebuvimas ir jo fikcija, kuri turi labai trumpą savo gyvavimo laiką ir jokios perspektyvos. Tik klausimas – kiek Jums reikia medžiagos, kad pajustumėme jos tikrumą?

Nykstantys procesai nėra nepastebimi, todėl natūralu, kad šioje parodoje kalbama ir apie tai. Griūvantys „paveldai“ skaudina ir trina brangius, aukso vertės prisiminimus. Reflektavimas į politinį, socialinį, kultūrinį dirgiklį, mane, kaip menininkę, įgalina naujai jėgai – per ironišką, tačiau perspektyvų architektūrinio paveldo trupinį, kurį drąsiai kabinu su visa taikomąja juvelyrikos paskirtimi ant neteisingais žodžiais ir kreivais valdžios pažadais „nuplaktų“ mūsų kūnų. Papuošalų kolekcija ir nykstančios Klaipėdos architektūros inkliuzai yra šios parodos dalis.

Papuošalų kolekcija ir nykstančios Klaipėdos architektūros inkliuzai yra šios parodos dalis.

Savo kūryba siekiu atskleisti ne juvelyrikos, kaip materialios vertės vaizdo, išraišką, bet kitą šios nišinės vaizduojamojo meno srities šiuolaikinę kokybę. Siekiu pagilinti juvelyrikos suvokimą ir percepcijos svarbą. Parodoje pristatau asmenines savo patirtis ir galimas turinio variacijas.

Siekiu provokuoti žiūrovą derindama taurias ir visas kitas, ne tokias brangias, medžiagas, išlaikydama estetinės, filosofinės ir jautrios socialinės reikšmės pagrindą, kuris čia atlieka vertybinį vaidmenį ir žiūrovą atsuka prieš jį patį. Dėl veidrodžio principo neturi kur dėtis: jame tuo pačiu metu matai save ir pasaulį. Neturi galimybės likti nuošalėje, bet turi galimybę suprasti, kas mus visus puošia.