Atminimo ženklas

Susitikime, skirtame Kristijono Donelaičio 305-ajam gimtadieniui, dalyvaus parodos autorė, aktoriai Virginija Kochanskytė ir Sigutis Jačėnas,

Šis atminimo ženklas dedikuotas dviem europinės kultūros šviesuoliams – K.Donelaičiui ir Martynui Liudvikui Rėzai, kuris prieš 200 metų iš išlikusių rankraščių sudarė, pavadino „Metais“ ir savo lėšomis pirmasis išleido K.Donelaičio poemą.

Aktoriaus ir režisieriaus S.Jačėno iniciatyva plokštelėje pirmą kartą įrašytas visas K.Donelaičio literatūrinis palikimas (poema „Metai“, šešios pasakėčios ir trys eilėraščiai, iš vokiečių kalbos išversti Gyčio Norvilo), kurį įskaitė Klaipėdos aktoriai – Jūratė Jankauskaitė, V.Kochanskytė, Nijolė Narijauskaitė, Nijolė Sabulytė, Julija Sakalaitė, Linas Lukošius, Darius Meškauskas, Vytautas Paukštė, Aleksandras Šimanskis, Liudas Vyšniauskas.

Trijų spalvų sąskambiai

Tik trys J.Buožienės paveikslų spalvos – rausvai ruda – nedėkingos lietuvininkų žemės, mėlyna – Prūsų Lietuvos vandenų ir dangaus, balsva – žmogaus, kopų, geresnio pasaulio ir gyvybės – sukuria nepakartojamą „Metų“ laikmečio pasaulio pojūtį, o netradicinė tekstilės spalvinimo technika ir vakarėjant šviesoje atsirandanti giluma medžiagos paloje užburia, ir jau kitaip skaitysime Donelaitį, nes kūrėjos traktuotė duoda postūmį naujų prasmių paieškai.

Menininkė J.Buožienė savo kūrybą TV laidoje „Skrajojantys ežerai“ (autorė ir režisierė Nijolė Jačėnienė) juokaudama apibūdino kaip „debesų meną“. Parodos atidarymo metu bus demonstruojami laidos fragmentai, atskleidžiantys, kas menininkę įkvepia kurti nekasdienius paveikslus, kuo ypatinga sukurta tekstilės marginimo ir rišimo technika, Kuo ji skiriasi nuo kitų, žinomų Lietuvoje, kaip vyksta kūrybos procesas.

J.Buožienė jau yra surengusi devynias savo kūrybos parodas, jos darbai sulaukė pasisekimo Skandinavijoje, Šveicarijoje, Austrijoje ir Anglijoje. Tekstilės paveikslus autorė kuria jau tris dešimtmečius. Jie alsuoja lietuvių mitologijos dvasia, yra kupini archainės simbolikos ir ženklų.

Unikalia technika

„Prūsija, prūsai – kažkam tai išnykusi iš žemėlapio valstybė, kažkam – senovės baltų gentis, dar kitiems – užgesusios kalbos atgarsiai. Ir visiems – kažkas prarasto, negrįžtamai nugrimzdusio į praeitį. Man Prūsija – mėlyno dangaus, sodrios žemės atspindys marių vandenyje. Ir žmonės, – kokie jie buvo, – nežino niekas, nes jie – dingę prūsai“, – kalbėjo menininkė, savąsias prūsų vizijas įamžinusi batikoje.

„Unikalią tekstilės marginimo ir rišimo techniką atradau, kai pritrūko tradicinių priemonių, – pasakojo parodos autorė. Prieš 30 metų nebuvo interneto, o iš užsienio informacija sunkiai prasiskverbdavo, todėl savo marginius vadinau batika. Dabar aišku, kad tai panašiau į shibori, tie-dye ar plangi. Principas tas pats – užkirsti kelią dažams, kad nepatektų į tam tikras audinio vietas. Prieš dažant medžiagą aš nusipiešiu paveikslą ant jos, o dažus blokuoju ne tik raišiodama, lankstydama, glamžydama, bet pirmiausia – siuvinėdama. Tai daug kruopštaus darbo reikalaujantis metodas. Paveikslams naudoju žaliavinę medvilnę, medvilninius siūlus.“