Šiandien uostamiestyje su dienraščiu „Klaipėda“ pasirodė antrosios šių metų DURYS –mėnesinio kultūros ir meno žurnalo vasario numeris, įdėmiai fiksuojantis, analizuojantis, vertinantis ryškiausius uostamiesčio bei Klaipėdos krašto kultūros ir meno reiškinius.

Knygų grožis, muzika ir teatras

Vasario „Duris“ pradeda kultūros žurnalistės Ritos Bočiulytės publikacija „Gražiausia metų knyga gimė iš prisiminimų“ apie Klaipėdos metų knygos 9-ąjį konkursą, kuriame buvo išrinktos populiariausia ir gražiausia Klaipėdoje 2014 m. išleistos knygos. Autorė atskleidžia gražiausios knygos specialistų komisijos diskusijas, analizuojant visas 15 konkurse dalyvavusias knygas – jų privalumus ir trūkumus, ekspertų lūpomis pasakoja, kaip buvo išrinkta pati gražiausia, kuo ji yra išskirtinė.

Muzikai skirtuose puslapiuose muzikologė Daiva Kšanienė dalijasi įžvalgomis apie vasarį Klaipėdos koncertų salėje skambėjusius ir klausytojų aplodismentais įvertintus koncertus – „Du koncertai, nuskaidrinę širdis“. Recenzijoje, rašydama apie koncertą „Legendos“, muzikė džiaugiasi, kad „tapome naujai susibūrusio Klaipėdos muzikinio ansamblio – styginių kvarteto – pirmojo pasirodymo liudininkais“, o koncerte „Kalbėk tyliai, kai kalbi apie meilę“, profesorės pastebėjimu, „Evelina Sašenko iš pirmo žvilgsnio nesudėtinguose, bet didelio meistriškumo reikalaujančiuose kūriniuose atsiskleidė kaip itin talentinga dainininkė“.

Šįsyk žurnale daug vietos skirta teatrui. Jovita Navickaitė kalbina Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro artistę Ingą Briazkalovaitę. „Rytą vakarą teatre vykstančios baleto trupės repeticijos, spektakliai vakarais, pamokos šokių mokykloje „Coda“, renginiai, koncertai ir vasarį teatre prasidėjusi edukacinė programa vaikams „Šokio talentų dirbtuvės“ – tokia jos kasdienybė“, rašo autorė pradėdama pokalbį su balerina „I.Briazkalovaitė: konfliktas tarp kankano ir baltosios gulbės manyje jau įvyko“.

Paklausta apie vaidmenis, kurie jai brangiausi, šokėja atsakė: „Šokti baltosios gulbės nenorėjau niekada. Apskritai švelnūs personažai man nebūdingi. Visi buvo „su kelnėmis“: ragana, karalienė, sekretorė su ženklu S, koketė (juokiasi). Labai norėjau ir laukiau Karmen vaidmens. Man ir manyje tai buvo didelis įvykis. Norėjau sušokti ant puantų, parodyti tą jėgą. Į Karmen buvo sudėta daug vilčių. Sunku pasakyti, ar jos pasitvirtino“.

Teatro temą tęsia dvi spektaklių recenzijos: Jūratė Petruškevičiūtė tekste „Mirtinas šūvis tiesa“  kritiškai rašo apie Klaipėdos dramos teatro premjerą – Henriko Ibseno „Laukinę antį“, o Akvilė Eglinskaitė tekste „Iškalbinga G.Radvilavičiūtės tyla“ džiaugiasi klaipėdietės režisierės sėkmingu debiutu su spektakliu pagal Ernsto Theodoro Amadeus Hoffmanno „Smėlio žmogų“ Vilniaus „Lėlės“ teatre.

Šokis, kinas ir dailioji tekstilė

Dar vienas pokalbis, kuris galėtų sudominti ne tik teatro, bet ir šiuolaikinio šokio gerbėjus: Akvilė Eglinskaitė „Duryse“ kalbasi su šokėju, choreografu, aktoriumi ir režisieriumi Petru Lisausku, jau du kartus bandžiusiu prigyti Klaipėdoje ir ką tik joje pastačiusiu šokio spektaklį „Klubas“, – „P.Lisauskas: vogtomis minutėmis meno nesukursi“. Be kita ko, čia pašnekovas pastebi, kad kuriant spektaklį „Lietuvoje įprastesnis yra ilgas įžanginis etapas, kurio metu būtina viską išsianalizuoti, motyvuoti, pagrįsti, formuluoti. O Vakarų Europoje gajus eksperimentavimo principas“.

Apie kiną žurnalui rašantis Aivaras Dočkus šiuosyk, neslėpdamas susižavėjimo, aptaria, jo žodžiais, „labiausiai neįvertintą“ (nors ką tik tris „Oskarus“ laimėjusį) „Atkirtį“: „Neprisimenu filmo, kuriame nebūtų nors vienos minutės atgauti kvapui. „Atkirtis“ tokių amnestijų nesuteikia“, Filmo recenzija „Atkirtis“ – psichologiniai ir muzikiniai kovų menai“, kurioje pasakojama ir visa neįprasta jo atsiradimo istorija, rašyta dar prieš „Oskarų“ apdovanojimus. Atrodo, kad kino kritiko prognozės šio filmo atžvilgiu neprašovė pro šalį.

Po uostamiesčio parodų sales DURYSE žvalgosi menotyrininkė Goda Giedraitytė – „Tekstilės viražai Klaipėdos galerijose“. Anot jos, minimalistinė ir abstrakti Zinaidos Vogėlienės paroda Baroti galerijoje dvelkia koloristiniu nuosaikumu ir monumentalia raiška, o „Klaipėdos galerijoje“ eksponuojama Žydrūnės Kriūkaitės-Juciuvienės tekstilė pasižymi miniatiūriniu, itin asmenišku santykiu ir monochromine gama: „Dvi moteriškai subtilios, bet atlikimo atžvilgiu kontrastingos ekspozicijos atskleidžia skirtingus šiandieninės tekstilės polius ir plėtotės perspektyvas“.

Istorinės kultūros paralelės

Tradiciškai „Klaipėdos“ „Duryse“ nepamirštama ir šio krašto kultūros istorija. Apie labdaros tradicijas seniau ir dabar straipsnyje „Prievolė, pasėjusi gėrio sėklą“ pasakoja Asta Dykovienė. Vienos iš jos pašnekovių – istorikės Zitos Genienės teigimu, „labdaros ir filantropijos tradicijos Mažojoje Lietuvoje buvo labai gajos, pradedant garsiuoju Juliumi Ludwigu Wieneriu, nors tokiais geradariais miestas bei kraštas garsėjo ir dar anksčiau. Ir šias tradicijas suformavo pati valstybinė sistema, nes Prūsijoje buvo draudžiama elgetauti. Todėl tiek kaimų, tiek miestų bei miestelių bendruomenės privalėdavo išlaikyti savo vargšus.“ Šią temą žurnale inspiravo vasario mėnesį Klaipėdoje rengiama Šiupinio šventė.

Pasirodo, jos ištakos siekia 1927-uosius. Nuo tol „Šiupinio šventes rengdavo aktyvios miesto moterys, tad tapo įprasta per Užgavėnes rinktis Šaulių namuose arba „Viktorijos“ viešbutyje, linksmintis, valgyti šiupinį ir, svarbiausia, aukoti“. Ir dabar, kaip rašo autorė, yra žmonių, kuriems nesvetima filantropija. Už šią veiklą 2010-aisiais Metų klaipėdietės titulą pelniusi verslininkė Nijolė Hansen pagalbą vargstantiesiems teikia jau 15 metų.

Sondra Simanaitienė straipsnyje „Apie Tilžės architektūrą ir tarpukario Klaipėdą“ dalijasi įspūdžiais apie dviejų naujų, šiemet išleistų knygų sutiktuves Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje. Jame vasarį buvo pristatyta menotyrininkės Tatjanos Urupinos ir fotografo Jakovo Rozenbliumo plati studija apie Tilžės architektūrą rusų kalba „Тильзитские доминанты“ („Tilžės dominantės“) ir atversti ypač klaipėdiečiams brangūs Romualdo Bėkštos atsiminimai apie tarpukario Klaipėdą „Gyvenimas Malkų gatvėje“, išleisti šeimyninės Bėkštų leidyklos „Gelmės“ Vilniuje. „Inžinieriaus R.Bėkštos gebėjimas pastebėti, kaip sukonstruoti jį supantys daiktai, mokėjimas įvertinti savo mokytojų – istoriko dr. J.Remeikos, dailininko A.Brako, gamtininko E.Purvino, literato S.Šemerio ir kitų gebėjimus, taip pat nebejotinas rašytojo ir pasakotojo talentas suteikia skaitytojams galimybę autentiškai patirti tuometės Klaipėdos atmosferą ir aplinką: kaip atrodė gatvės, reklaminės iškabos, dujinės lempos, lyginimo magliai, šunų kapinės, keliavimas Vilhelmo kanalu, kaip galima numarinti vabzdžius kolekcijai, įrišti knygas ir daugybė dalykų, kurie pristato Klaipėdą kaip skirtingą nuo Didžiosios Lietuvos miestą, turintį kitokią mokymo ir tvarkos sistemą, kitokį mentalitetą. Šis suvokimas, skaitant R. Bėkštos knygą, man buvo pamatinis“, – rašo straipsnio autorė.

O Jovitos Saulėnienės populiarioji publicistika šįkart atverčia išskirtinį miesto istorijos puslapį, suteikdama žinių apie ypatingus vizitus, – „Senoji Klaipėda valdovų ir politikų žvilgsniu“. Anot autorės, „nors valdovų ir nepavadinsi keliautojais, tačiau jie turėjo lemiamos įtakos miesto vystymuisi ir miestiečių gyvenimui. Tai leidžia žvilgtelėti į miestą iš vidaus“.

„Gintaro lašuose“ – literatūra šiandien

Į žurnalą integruoti literatūriniai „Gintaro lašai“, kuriuos sudarinėja rašytojas Gintaras Grajauskas, siūlo paskaityti Kristinos Sadauskienės interviu su rašytoju, filosofu Arvydu Juozaičiu, prieš pusantrų metų apsigyvenusiu Klaipėdoje ir rašančiu knygą apie ją, – „A.Juozaitis: rašymas yra miesto pažinimas“. Taip pat publikuojama Dainiaus Vanago recenzija „Miegančių paukščių giesmės“ apie Tomo Vaisetos apsakymų knygą „Paukščių miegas“, Dainoros Kaniavienės novelė „Kryžkelės“, originalų Jeronimo Brazaičio interviu su savimi „Vieno vertimo istorija (1)“, apibendrinantį 50 metų jo Jameso Joyce’o kūrybos tyrinėjimus. Poezijos gerbėjams G.Grajauskas išvertė jaunosios kartos ukrainiečių poeto, prozininko, dramaturgo ir eseisto Miroslavo Lajuko eilėraščių.

Anot vertėjo, jų autorius – „vienas iš to nedaugelio, kuriuos vos pradėjęs skaityti suklūsti: šie tekstai kalba apie pačius svarbiausius dalykus dar negirdėtu, ypatingu, nuosavu balsu“. Be to, skaitytojai turi galimybę įvertinti „Gintaro lašų“ jaunųjų kūrybos konkurso dalyvės Linos Buividavičiūtės prozą ir eilėraščius.

Tam kartui – viskas. Imkite ir skaitykite. Po dienos kitos besidomintiems „Durų“ žurnalas taps pasiekiamas ir internetu: http://www.durys.daily.lt arba http://klaipeda.diena.lt/e-leidiniai.

„Durys“ įprastai išeina kiekvieno mėnesio paskutinį ketvirtadienį ir platinamos su tos dienos „Klaipėdos“ laikraščiu. Kitomis dienomis žurnalą galima įsigyti „Klaipėdos“ dienraščio redakcijos skyriuose. Be to, „Duris“ galima atskirai užsiprenumeruoti internetu www.kl.lt/prenumerata ir gauti į namus bet kurioje Lietuvos vietoje.