Su režisieriumi J. Vaitkumi kalbamės apie būsimąjį operos pastatymą, kuriame netikėtų donžuanizmo apraiškų žadantis ieškoti režisierius nesibodės įvesti ir naujų veikėjų.

– Ar statyti „Don Žuaną“ buvo Jūsų sena svajonė?

– Tiesą pasakius, savo svajonę iš dalies jau įgyvendinau statydamas filmą „Don Žuanas“ (1988 m.) pagal W. A. Mozarto muziką ir ganėtinai primityvų, tiesmukišką Lorenzo da Ponte parašytą operos libretą. Muzika savo demonišku sugestyvumu geniali, tačiau operos personažų dialogai neretai primena vodevilį. Būtent dėl šios priežasties „Don Žuaną“ geriau atlikti originalo kalba. Taip mūsų publika savo dėmesį labiau sutelks į muziką, o ne į tekstą.

Bet kuriuo atveju pagrindinė operos idėja, manyčiau, išlieka nepakitusi:  donžuanizmas yra tiek vyriškas, tiek ir moteriškas reiškinys, slypintis kiekviename iš mūsų.

– Kaip apibrėžtumėte donžuanizmą?

– Nėra idealaus Don Žuano, tinkančio visoms be išimties. Negalėtų būti ir idealios Don Žuanės, kuri taptų priimtina visiems.

Kino versijoje buvo svarbus pats operos teatro, kaip pastato su senų rūbų ir rekvizito sandėliais,  grimerinėmis, gyvais darbuotojais ir slankiojančiais jau mirusių fantomais, demonizmas. Kuo ne Don Žuanas yra kur nors  prie veidrodžio plinkančius plaukelius besišukuojantis budintysis? Arba - viską valdantis dirigentas? Arba mimansas, frakuoti orkestrantai, šiaip kaukėtos figūros ir jų šešėliai?..

– Ko reikia kokybiškam operos pastatymui sukurti?

– Visų pirma reikia, kad garsiausių pasaulio operų libretai būtų  kokybiškai išversti į lietuvių kalbą. Tuomet teatrai naudotųsi galimybe rinktis: kas turės įvaldžiusių originalų tekstą solistų - dainuos itališkai, kas neturės – verčiau nejuokins žiūrovų ir dainuos gimtąja kalba. Turime puikių vertėjų, kurie gavę libretų vertimo užsakymą jį atliktų su išmanymu ir kūrybine jautra.

– „Don Žuanas“ – viena iš dažniausiai teatruose statomų W. A. Mozarto operų. Ar sieksite kuo nors išsiskirti?

– Taip, pastatymas bus ypatingas, nes operos veikėjų ratas palaipsniui pasipildys keistomis būtybėmis, kurios bandys prisitaikyti, dalyvauti ir netgi įtakoti personažų gyvenimą. Taip pat šiame pastatyme bus Cerlinos ir Leporelo scena, kurią pats kompozitorius operon įterpė jau išvydęs pirmąją „Don Žuano“ premjerą. Joje iš naivios, nuoširdžios kaimietukės Cerlinos galiausiai „išsirita“ isteriškai klykaujanti bobšė mušeika!

– Ko tikitės iš kitų būsimojo spektaklio komandos narių?

– Scenografija bus palanki greitai scenos transformacijai, o tai puikiai išmano Gintaras Makarevičius. Rūbai bus ypatingi, nes juos kurs Sandra Straukaitė. O iš solistų tikiuosi organikos, nuoširdumo ir tikėjimo, perteikiant  savo įkūnijamų personažų emocijas bei siekius.

– Pateisinti ar nuteisti Don Žuaną? Kaip jūs atsakytumėte į tokį klausimą?

– Jo negalima nei nuteisti, nei išteisinti. Jis yra ir liks gyvybiškai svarbi pilnakraujo gyvenimo spalva.