Kaprizingą medžiagą menininkai jaukinasi dešimtmečius

Auginasi publiką

Galimybė išvysti tokią ekspoziciją Lietuvos publikai tenka ne itin dažnai. Jos autoriai – panevėžiečiai menininkai Indrė Stulgaitė-Kriukienė ir Remigijus Kriukas – savo darbų pristatymus dažniau rengia svetur nei gimtinėje.

Antai iki metų pabaigos užsienyje jau suplanuotos trys šio kūrybinio tandemo parodos.

"Lietuvoje apskritai gana sudėtinga eksponuoti stiklo meno kūrinius. Ypač anksčiau galerijos labai prisibijodavo didelių nuostolių – kad žmonės užkliudys, nuvers, sudaužys... Be to, daugelis galerijų neturi tinkamos įrangos, pjedestalų, apšvietimo, tad visus šiuos klausimus tenka spręsti mums patiems. Vis dėlto Lietuvoje bent kartą per metus stengiamės surengti po parodą ir taip po truputį augintis žiūrovą, supažindinti jį su stiklu, nes ši medžiaga yra be galo graži", – kalbėjo I.Stulgaitė-Kriukienė.

Netikėtumo momentas

Ištikimybę ir meilę stiklui sutuoktiniai skaičiuoja jau dešimtmečius: Remigijus – daugiau nei 30, o Indrė – bemaž 20 metų. Kaip vaizdžiai kalbėjo pašnekovė, ši medžiaga žavi tuo, jog ji – tarsi gyvas organizmas; kaip žmogus, kaip partneris, reikalaujantis ir dėmesio, ir kantrybės, ir kompromiso paieškų.

"Stiklas jaučia tavo nuotaikas ir būsenas. Tai nuolatinis procesas ir bendravimas, net nekyla noras sakyti siekiant suvaldyti medžiagą – veikiau siekiant susitarti su ja ir rasti bendrą sprendimą. Nes kartais atrodo, kad technologiškai turėtų būti vienaip, bet galiausiai stiklas padiktuoja savaip, tad visada išlieka netikėtumo momentas", – aiškino kūrėja.

Neatsitiktinai kaip mėgstamiausią menininkai išskiria karšto, vadinamojo gyvo stiklo technologiją (pūtimas, liejimas, laisvas formavimas), kai kitąkart tam tikras veiksmas turi būti atliktas netgi ne minučių, o sekundžių tikslumu.

"Kelių valdyti stiklą yra labai įvairių ir labai daug. Tad dirbant su šia medžiaga rutina negresia, stiklas neleidžia užsnūsti ties tuo, ką tu jau žinai, ir visą laiką atsiranda kažkokių naujų kelių, idėjų, naujų prasmių", – pripažino I.Stulgaitė-Kriukienė.

Gimę su stiklo gabalėliu

Be to, anot pašnekovės, stiklas reikalauja savito dėmesio ne tik kūrybinio proceso metu.

"Kad žiūrovas galėtų perskaityti tai, ką norėjai pasakyti kūriniu, jį reikia ir atitinkamai pateikti – stiklas be šviesos neatsiskleidžia. Tam mes ir rengiame patalpas, nuolatos ieškome atitinkamų sąlygų, sprendimų. Netgi tas pats kūrinys skirtingoje vietoje, skirtingai apšviestas suskamba visiškai kitaip, ima generuoti naujas netikėtas prasmes. Pavyzdžiui, Plungėje demonstruojamoje parodoje žaidžiama ne tik apšvietimu, šešėliais, bet galima išgirsti ir muzikos momentų, pajusti kvapų. Net ir toji tamsa, kurioje atsiduria žiūrovai, žadina jiems įvairialypius jausmus", – teigė kūrėja.

Ar menininkai įžvelgia skirtumų tarp jų parodose besilankančių tautiečių ir užsienio publikos reakcijų, vertinimų?

"Turbūt emociškai žmonės kūrinius vertina panašiai tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Tačiau kalbant apie kažkokius technologinius, kad ir tuos pačius eksponavimo niuansus, tokiose giliomis stiklo tradicijomis pasižyminčiose šalyse kaip Čekija, Suomija, Švedija, Italija, Rusija ar Amerika, žinoma, publika yra labiau išprususi. Antai kai turėjome parodą Suomijoje, nustebino tai, jog apie stiklą čia puikiai išmano nuo vaiko iki senjoro, tad su jais galima diskutuoti tokiais klausimais, kurie paprastam žmogui, atrodo, neturėtų būti žinomi. Kaip juokauja Remigijus, jie jau gimė su slidėmis ir stiklo gabalėliu rankose", – šypsojosi kūrėja.

Darbas dieną naktį

Nors, kaip šmaikštauja menininkai, Lietuvoje meninis stiklas dar tik sauskelnių stadijos, tačiau šioje srityje besireiškiantis kad ir negausus būrys kūrėjų pamažu kloja pagrindus jo mokyklai, tradicijai, istorijai, o savo darbais svetur skleidžia žinią apie mūsų šalį.

"Ir Lietuvoje jau yra žmonių, kurie investuoja į stiklo meno kūrinius. Didesnes skulptūras ar interjerinius darbus užsako arba tie, kurie turi galimybių tai išeksponuoti savo gyvenamojoje aplinkoje, arba įmonės, įstaigos, turinčios tam tinkamas erdves. Žinoma, galima rinktis ir mažosios plastikos darbus, kurie irgi yra unikalūs rankų darbo kūriniai", – kalbėjo I.Stulgaitė-Kriukienė.

Beje, vieną menininko R.Kriuko darbų galima išvysti ir Respublikinės Klaipėdos ligoninės erdvėse.