„Klaipėdos knyga 2020“: romanai, novelės ir eilėraščiai

  • Teksto dydis:

15-asis konkursas „Klaipėdos knyga 2020“ susidūrė su dideliu iššūkiu: jį tenka organizuoti karantino sąlygomis. Nepaisant to, konkursą rengianti Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešoji biblioteka sulaukė kaip nė vienais metais daug knygų – virš 30 leidinių, pretenduojančių į populiariausios ir gražiausios Klaipėdos metų knygos titulus. Biblioteka, norėdama supažindinti visuomenę su konkurse dalyvaujančiomis knygomis, rengia virtualius jų pristatymus.

R. Flicko „Turtų voratinklyje“

Sausio 26 d. 17 val. Klaipėdos miesto savivaldybės I. Kanto viešoji biblioteka kviečia internetu stebėti tiesioginę konkurso „Klaipėdos knyga 2020“ renginio transliaciją – bus pristatytas skaitomiausio klaipėdiečių rašytojų metų leidinio vardo siekiantis Roko Flicko romanas „Turtų voratinklyje“, išleistas „Alma littera“ leidykloje Vilniuje.

Virtualiame renginyje dalyvaus knygos autorius R. Flickas ir literatūrologė Jovita Saulėnienė. Renginį ves bibliotekininkė Loreta Liutkutė.

Transliacija vyks „YouTube“ kanalu, renginio nuoroda bus paskelbta jo išvakarėse svetainėje www.biblioteka.lt.

Visuomenės balsavimas už populiariausią Klaipėdos metų knygą prasidės pasibaigus karantinui.

Lietuvai išsiveržus iš Sovietų Sąjungos totalitarizmo gniaužtų ir palengva tampant ekonomiškai savarankiška, šalyje nelauktai suklestėjo nuožmus banditizmas, korupcija, prasidėjo emigracija, o kur dar policijos neveiklumas ir dalies visuomenės noras bet kokiais būdais praturtėti. Romane „Turtų voratinklyje“ autorius pasakoja apie vieną inteligentišką šeimą, irgi staiga praturtėjusią, bet, susiklosčius nepalankioms aplinkybėms, visiškai nuskurdusią ir nuklydusią į visuomenės pakraščius. Ir tik į gyvenimo pabaigą vienas iš sūnų susiranda išbandymų nukamuotą tėvą, tačiau ar tai tikrai reiškia, kad į šią šeimą, kartu – ir visą šalį grįžo taika, gerovė ir ramybė?

„Turtų voratinklyje“ – šeštasis R. Flicko romanas. Rašytojas yra viešai pareiškęs, kad tai paskutinis jo kūrinys. Šiame romane autorius atsiskleidžia ne tik kaip talentingas rašytojas, bet ir kaip skvarbaus žvilgsnio ekonomistas, mokslininkas tyrėjas, stebėjęs paskutiniais XX a. dešimtmečiais Lietuvoje vykusius procesus ir juos fiksavęs atmintyje, kad dabar prikeltų literatūros kūriniu.

R. Flickas (iki 1989 m. – Rokas Alvydas Liaukonis, gimė 1936 m. Veisiejuose, nuo 1945 m. gyveno Šilutėje) – ekonomistas, habilituotas socialinių mokslų daktaras, rašytojas. Buvo vyriausias iš aštuonių šeimos vaikų. R. Flicko motina Berta Flick buvo tikra vokietė, kilusi iš zalcburgiečių emigrantų šeimos Rytų Prūsijoje, o tėvas – lietuvis, todėl iki 1989-ųjų Rokas turėjo jo pavardę. Mirus tėvui, iš pagarbos motinai ir jos prašymu išsaugoti giminės medį pasikeitė pavardę. Laiko save Lietuvos vokiečiu.

Lietuvos rašytojų sąjungos narys – nuo 2014 m. Rašytojo kūrybos šerdis – Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto temos. Ankstesniuose savo romanuose R. Flickas kūrė Prūsijos, Klaipėdos krašto meninį paveikslą, taip įsirašydamas į negausias Lietuvoje literatūrinės Rytų Prūsijos kūrėjų gretas.

Be mokslinių knygų, R.Flickas parašė ir išleido vienaveiksmę istorinę dramą – monologą apie garsias Lietuvos moteris „Ištiesk pagalbos ranką man“ (2008), autobiografinę apybraižą „Atrastoji žemė“ (2008), knygą „Šiaurės Sachara: romanas apie pamirštąją Kuršių neriją“ (2010), istorinius romanus „Paskutinis traukinys“ (2012), „Emma, pastoriaus duktė“ (2015), „Pradingę klajojančiam smėlyje: romanas apie senovės kuršius“ (2017), „Išlikę karo verpetuose“ (2018).

Už romaną „Emma, pastoriaus duktė“ R. Flickas buvo apdovanotas rašytojos Ievos Simonaitytės literatūrine premija.

J. Herlyn „Žinau, kad nieko nežinau“

„Žinau, kad nieko nežinau“ – naujausias Hamburge gyvenančios klaipėdietės autorės Jolitos Herlyn romanas, pernai išleistas „Alma littera“ leidyklos ir pretenduojantis į skaitomiausios klaipėdiečių rašytojų metų knygos titulą.

Tai pasakojimas apie vieną šeimą ir jos darnaus gyvenimo užkulisius, draugų, artimųjų, kolegų bei nenuspėjamumo faktoriaus indėlį į tos šeimos gyvenimą. Apie tvirtą ryšį ir jo išbandymą priėjus kryžkelę. Apie jausmą, kai kartu gyventi nebegali, bet ir atskirai ramybės nerasi. Apie tai, kaip galima nebepažinti net savo paties minčių, ir manyti, kad kitą žmogų pažįsti iki kaulų smegenų. Istorija primena ir apie kaltę, kuri mėgsta grįžti it paklydęs bumerangas, nors ir po daugelio metų. Knyga pasakoja apie toleranciją ir platų požiūrį į pasaulį iki tol, kol jis pasibeldžia į tavo namų duris. Knygoje išsitenka meilė, draugystė, išdavystės kartėlis, rutinos lobynai, nesuplanuojami kasdienybės trupiniai ir svarstyklės, kuriomis galima pamatuoti savo gyvenimų harmoniją.

Anksčiau J. Herlyn yra išleidusi romanus „Trys mano vieninteliai“ (2013), „Mano vyrai ir jų žmonos“ (2014), „Svaigulys“ (2015), „Atsargiai – moteris!“ (2016), „Geismo spąstuose“ (2016), „Angelai neverkia“ (2017) ir „Veidu į saulę“ (2018).

„Žinau, kad nieko nežinau“ – jau aštuntasis šios autorės romanas.

„Mėgavausi istorija, įsijautusi sekiau likimų vingiais, o kartkartėm turėdavau knygą padėti ir pati sau sąžiningai, neslepiant kaip stručiui galvos smėlyje, atsakyti – o kaip dabar pasielgčiau aš pati. Filosofinės mintys ir erotika elegantiškai dengė viena kitą, lyg sakytų, jog kūno ir sielos alkis yra dvi neišskiriamos draugės, susikabinę už rankų. Sužavėjo į romaną įausta elementari, bet dažnai užmirštama mintis – nebūsi sotus vien gyvenimo apmąstymais lygiai taip, kaip nebūsi sotus maudydamasis tik kūno malonumuose. Kaip ir visur, šeimoje taip pat reikalingas balansas. Džiugu, kad romano skaitymas ne tik atpalaidavo ir įtraukė, pasižymėjau ne vieną įdomią mintį, kurių romanuose ne taip dažnai pasitaiko“, – taip naująjį J. Herlyn romaną įvertino viena skaitytoja.

J. Šikšnelio „Būsenos“

Pernai Vilniaus „Homo liber“ leidykla išleido klaipėdiečio rašytojo Juozo Šikšnelio novelių, apsakymų ir esė knygą „Būsenos“, kuri taip pat dalyvauja skaitomiausios Klaipėdos metų knygos konkurse.

Jos autorius J. Šikšnelis – bibliotekininkas ir rašytojas, išleidęs daugiau nei 20 knygų – romanų, detektyvinių romanų (Raido Dubrės slapyvardžiu), novelių ir pjesių rinkinių. Jo gurinių romanas „Kryžiau žalio medžio“ pelnė I. Simonaitytės ir Žemaitės literatūrines premijas, VRM premijomis įvertinti detektyvai. 2020 m. už romaną „Praeities dulkės – mirties šešėliai“ antrą kartą J. Šikšnelis apdovanotas I. Simonaitytės literatūrine premija.

Nuo 1973 m. rašytojas dirba Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės viešojoje bibliotekoje, 2008–2019 m. buvo jos direktorius.

Naujausia J. Šikšnelio knyga „Būsenos“ – tai apsakymų, novelių ir esė rinkinys. Dažniausiai tai pasakojimai apie mažo, niekuo neišsiskiriančio žmogaus kasdienybės realijas, kuriose slypi gyvenimo prasmės įžvalgos. Kūriniai žaižaruoja autoriui būdinga ironija ir saviironija.

J. Straupaitės „Rūkas migloje“

Jūratės Straupaitės eilėraščių knygos „Rūkas migloje“ žaismingas pavadinimas tarsi kviečia susimąstyti: vis dėlto rūkas ar migla? Kas kur paklydo? Ar geriau, kai rūkas sklaidosi, ar kai paklysti migloje? Net jei šie klausimai neiškyla perskaičius pavadinimą, naujos potekstės atsiveria atvertus knygos puslapius. Klaipėdos Sauliaus Jokužio leidyklos-spaustuvės išleistoje knygoje simboliškai pateikti 86 eilėraščiai – kadangi autorė gimusi 1986 m., knygos pasirodymas buvo išties simboliškas.

Kol kas Jūratė vengia vadinti save rašytoja, poete ar autore. Tai pirmoji jos eilėraščių knyga. „Manieji svaičiojimai įgijo pavidalą (įprasta tai vadinti knyga), kuris nusės kitų žmonių namuose, atras juose savo vietą – taip keista tai suvokti. Bet labai džiugu“, – teigė J. Straupaitė.

Knyga suskirstyta į keturis skyrius, kurie nurodyti tarsi tam tikri švyturėliai horizonte, kad skaitytojas nepaklystų. Skaitant, kaip ir pati autorė yra sakiusi, nesinori remtis jokiais pavadinimais, nuorodomis, gairėmis – daug smalsiau mėginti pagauti, ką pagrindinė klaidžiotoja rūko miglose turėjo mintyse. Ir tos mintys supintos, suraizgytos... Bet ar ne tokia ir turėtų būti poezija? Gal tai − newwave poezija? Autorei išskirtinai svarbi simbolių kalba, o newwave skamba gana tematiškai. Poetė kilusi iš pajūrio, Palangos, ir dar pati vardu Jūratė. Tad banguoti moka. Paklaidinti rūko miglose – taip pat.

Galbūt kažkas pastebės, kad eilėraščiai, vadinkime, svyruoja. Svyruoja it pačios autorės ne vienoje knygutės vietoje minimos simbolinės pušys, bet tas svyravimas nėra atotrūkio principu, o atvirkščiai – palaikant subtilią poetišką giją ir leidžiant sau šelmiškumo nepabijoti. Skaitytojai, aptikę tokius poetinius įvaizdžius kaip Godo, Itakė, ir po to pastebėję eilėraštį „Vilioklis”, galėtų net leisti sau visiškai nesuprasti autorės, atidėti jos kūrybą į šalį. Tačiau gebėjimas išlaikyti žaismą neleidžia abejoti autorės sąmoningais kūrybiniais sprendimais. Jos eilėraščiai neapsieina be logikos, ritmikos, sąskambio darnos.

Jūratė knygoje norėjo parašyti dedikaciją, kad ji skirta mąstantiems ir maištaujantiems. Tačiau to nepadarė. Juk autorei nurodyti tikslinę grupę paprasčiau nei jos neturėti. Tai implikuoja, kad ne pirmą dieną poetė dėlioja logines minties eilutes. Grįžtant prie pavadinimo abstrakcijos – pavadinimas neparinktas kitoks – tarkime, „Pajūrio rūkas”, „Pajūrio takas“... Daug smagiau skaitytojams truputėlį paklysti: tiek rūke, tiek migloje, tiek abiejų sintezėje. O autorei – tokiu būdu gal net ir truputėlį likti nesuprastai. Džiugu, kad randasi naujos bangos ir ne kur kitur, o Klaipėdoje.

Visuomenės balsavimas už populiariausią / skaitomiausią Klaipėdos metų knygą prasidės pasibaigus karantinui. Gražiausią knygą tradiciškai išrinks specialiai suburta knygos meno ekspertų komisija. Baigiamasis konkurso renginys numatytas balandžio 29-ąją.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių