Meilė Lietuvai – ir iš tolimos Amerikos

Į JAV išvyko ketverių

– Kokia buvo jūsų vaikystė Klaipėdoje, kokią ją atsimenate?

– Man Klaipėda buvo ir bus labai artima. Augau pačiame miesto centre. Prisimenu, kad su mama eidavome pasivaikščioti į Skulptūrų parką. Esu nusifotografavusi prie visų skulptūrų. Mama, Vaiva Tučkuvienė, kuri yra baigusi Lietuvos valstybinės konservatorijos Teatro meno fakultetą Klaipėdoje, vesdavosi parodyti savo jaunystės vietas – kur vykdavo spektakliai, kur sėdėdavo su draugėmis, kur gimė pirmosios jos kūrybinės idėjos. Daug laiko praleisdavome ir prie jūros. Taip pat Klaipėdoje su savo kaimynu lankiau darželį. Labai gerai prisimenu, kad jo mama gamindavo pačią skaniausią agurkinę sriubą. Kai išvykome, man buvo tik ketveri, daugelio dalykų neprisimenu, bet išlikę prisiminimai – labai gražūs. Tiek mamai, tiek man Klaipėda yra labai svarbi. Čia sugrįždavome kiekvieną vasarą.

Sumanymai: T. Jašinskas labai palaikė V. Tučkutės kūrybines idėjas, pernai Klaipėdoje filmuojant trumpametražį filmą „Už miesto“. / E. Bertašiaus nuotr.

Los Andžele – daug galimybių

– Vienokią Ameriką mes pažįstame per kino filmus, muziką, knygas. O kokia ji jūsų akimis, galbūt prisimenate pirmuosius įspūdžius ten atvykus?

– Aš, mama ir močiutė atskridome į Niujorką. Kaip ir sakiau, man buvo tik ketveri. Lengvai adaptavausi prie naujos aplinkos, labai greitai išmokau anglų kalbą. Taip greitai, kad nebegalėjau susišnekėti su mama. Tada įvyko labai svarbus pokalbis. Ji pasakė, kad su ja ir močiute privalau kalbėti tik lietuviškai, o jei ko nors nežinosiu, atsiversime žodyną. Iki šios dienos su jomis kalbu tik lietuviškai, už tai esu mamai labai dėkinga.

Lietuvą myliu labiau, nes ji – mano namai. Lietuva man buvo visada kaip ant podiumo.

– Ar tautybė niekada nebuvo kliūtis bendraujant su amerikiečiais?

– Mama išlaikė manyje pasididžiavimą, jog esu lietuvė. Nesigėdydama ir nebijodama visada sakiau, kad Lietuva – labai nuostabi ir graži šalis, kurią būtina aplankyti ir kitiems. Dauguma mano amerikiečių draugų ne kartą lankėsi Lietuvoje.

– Kokia draugams pasirodė Lietuva?

– Atskridusi į Lietuvą supratau, kad čia menininkai yra tikri menininkai, kurie nesistengia kažkam kažko įrodyti, o tiesiog kuria savo meną. Tai yra labai gražu. Mano draugų įspūdis atvykus į Lietuvą: norėtų joje pasilikti. Jie, kaip ir aš, yra iš kūrybinės industrijos, tad jautė, kad būtent Lietuvoje laisvai galėtų kurti savo meną.

Darbas: filmavimų metu V. Tučkutė (dešinėje) sutiko ne vieną bendramintį. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Manote, kad pas mus menininkams gyventi ir kurti lengviau. O kaip yra Amerikoje?

– Neseniai apie tai kalbėjau su draugais. Konkurencija Amerikoje tikrai labai didelė, bet kurioje industrijoje. Jeigu kalbame apie Los Andželą, ten yra daug žmonių ir daug galimybių. Ten visi tarsi laipioja ant mažų kalnelių, jiems sunkiau, nes laipioja po vieną, o mes čia, Lietuvoje, visi bandome užlipti ant vieno kalno, bet mes vieni kitiems padedame. Ir taip, ir taip yra gerai, tiesiog skirtingai.

Namai ten, kur šeima

– Anuomet Amerikoje pradėjote lankyti darželį, vėliau ir mokyklą. Ar nepatyrėte kultūrinio šoko?

– Visi vaikai augdami sugeba „sugerti“ labai daug informacijos, ypač ankstyvame amžiuje. Tad ir aš iki penkerių metų gavau daug informacijos ir įspūdžių. Buvau ekstravertė ir nekreipiau dėmesio, ar kiti labai skiriasi nuo manęs. Turėjau daug draugų, iš pradžių su jais bendraudavau gestais, po to – piešinukais, bet greitai pradėjau laisvai kalbėti angliškai. Kadangi daug laiko leidau tarp Lietuvos ir Amerikos, niekada nejaučiau didelių skirtumų. O kur būdavo man artimi žmonės, ten ir jausdavausi gerai.

Bendrystė: V. Tučkutė už daugybę patirčių yra dėkinga savo mamai V. Tučkuvienei, kuri kadaise ryžosi iš Klaipėdos išvykti į JAV. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Ar lietuvių ir amerikiečių kultūra, tradicijos labai skiriasi?

– Sakyčiau, kad kultūra skiriasi, žiūrint, kokiame mieste gyveni. Lietuvoje yra įprasta einant į svečius atsinešti vaišių. Mama mane irgi to išmokė. Kadangi labai susidraugavau su viena drauge, kartais eidavau pas ją nakvoti. Kiekvieną kartą atnešdavau jai ananasą. Amerikiečiams buvo neįprasta, kad vaikas kažką atneša kitam vaikui. Taip pat būdavo labai smagu švęsti gimtadienius mokykloje, turėdavome tikrą šventę paprastą dieną su tortu, balionais, kepurėmis. Apskritai amerikiečiai labai sureikšmina gimtadienius.

Meilė kinui – nuo penkerių

– Kada gimė meilė kinui?

– Anksti pradėjau žavėtis filmų kūrimu. Iš mokyklos eidavau į biblioteką ir pasiimdavau tiek filmų, kiek leisdavo. Visus juos reikėdavo grąžinti jau kitą dieną, tad grįžusi žiūrėdavau filmus, o namų darbus palikdavau vėlyvam vakarui. Mylimiausias mano aktorius tada buvo Jimas Carrey, jis mane labai įkvėpė. Esu peržiūrėjusi visus jo filmus. Kai man suėjo 11 metų, dėl mano noro vaidinti persikraustėme į Los Andželą.

– Ar Los Andžele išsipildė svajonė vaidinti?

– Ši svajonė tikrai nebuvo lengvai pasiekiama. Nuo 11 iki 13 m. teko nusifilmuoti „Doritos“, „Microsoft“, „Xbox“ reklamose. Mokslus baigiau, kai man buvo šešiolika. Po to iškart kibau į su kinu susijusius darbus. Keletą metų kino aikštelėje dirbau gamybos asistente. Vėliau buvau prodiuserės asistente darant Rosalia ir Traviso Scotto muzikinį klipą. Po šio filmavimo man paskambino ta pati prodiuserė ir pasakė, kad išskrenda namo, į Ispaniją, tad ji norėtų, kad perimčiau kito jos reklaminio projekto prodiusavimą. Sutikau, nors nežinojau, ar man pavyks. Manimi labai pasitikėjo šios reklamos režisierius Andersonas Wrightas. Mes bendradarbiaujame iki šiol. Vėliau daugiau dirbau su reklamomis ir filmais. Esu prodiusavusi „Apple“, „Yamaha“, „Robinhood“, „Madewell“, „Lowe’s“ reklamas.

Dirbo ir su A. Hopkinsu

– Internete jau galima pažiūrėti režisieriaus Davido Austino Thompsono naujojo filmo „Ohajus“ (angl. „Ojai“) anonsą. Šiame filme atliekate Jasmin vaidmenį. Kaip atsidūrėte šiame filme?

– Šitas filmas pasitaikė tarsi netyčia. Režisierius buvo pažįstamas. Jis tiesiog norėjo, kad perskaityčiau scenarijų tam, kad kartu galėtume nufilmuoti anonsą. Sutikau, nufilmavome. Pasakiau jam, kad man būtų labai įdomu ateiti į atranką. Sudalyvavau. Po atrankos praėjo daug laiko, maniau, kad niekas nebepaskambins, bet paskambino aktorių atrankos direktorius ir pasakė, kad gavau vaidmenį. Labai apsidžiaugiau. Nufilmavome Ohajuje, kaip ir pavadintas filmas. Teko vaidinti su Ericu Robertsu ir daug kitų kolegų, kuriuos labai gerbiu.

– Joks klaipėdietis negalėtų pasigirti, kad filmavosi su garsenybe – žymios aktorės Julios Roberts vyresniuoju broliu E. Robertsu. Su kokiais dar Holivudo aktoriais ar kitų profesijų atstovais garsenybėmis teko dirbti?

– Su krepšininku LeBronu Jamesu, atlikėja Cardi B, aktore Rebel Wilson, atlikėju Migueliu, aktoriais Johnu Cho ir Anthony’iu Hopkinsu. Jie visi labai paprasti žmonės, tik su labai daug asistentų. Kuo žymesni, tuo supratingesni. Jiems tenka dirbti tiek pat valandų, ištverti sunkias dienas, kaip ir mums visiems. Savo aplinkoje būnu su gerais žmonėmis, tad man neteko dirbti su žymiu aktoriumi, atlikėju, apie kurį galėčiau pasakyti kažką neigiamo.

– Ar su kuria nors įžymybe teko palaikyti ryšį ir po filmavimo, galbūt užsimezgė draugystė?

– A. Hopkinsas davė savo elektroninį paštą. Jis labai palaikė mano svajonę būti režisiere, kartą man pasakė: „Nori? Dirbk ir būsi.“ Tačiau dar neteko jam asmeniškai parašyti.

Viskas yra įmanoma?

– O koks apskritai amerikiečių požiūris į jus, atvykusią iš tokios tolimos šalies?

– Sakyčiau, kad visi labai lengvai mane priėmė. Ypač Los Andžele, kur labai daug imigrantų iš visokių šalių. Jie yra amerikiečiai tiek pat kiek ir aš. Jiems buvo įdomu, klausdavo, kur ta Lietuva, prašydavo, kad pasakyčiau kokį nors žodį lietuviškai. Per telefoną žiūrėdavome Nidos, Vilniaus senamiesčio nuotraukas, rodžiau, kur užaugau. Yra posakis, kad Amerikoje – visi su šypsenomis, laimingi. Sakyčiau, kad taip ir yra, bet visur yra tokių žmonių, tik reikia rasti savo ratuką.

– Kai taip kalbate, atrodo, kad gyvenimas Amerikoje – lengvas, be sunkumų. Tad ar teko susidurti su iššūkiais, dėl kurių buvo minčių viską mesti ir grįžti į Lietuvą?

– Augau su posakiu, kad viskas – įmanoma, viską, ko nori, gali turėti ir pasiekti. Sunkumų nepajausdavau, nes buvau apsupta mamos meilės, ji stengėsi, kad visuomet jausčiausi saugi. Neturėjome kažkokių ypatingų namų, bet visada buvo šiluma ir kūrybinė aplinka. Anksti tapau suaugusi, padėjau mamai dirbti. Tad negaliu pasakyti nieko blogo apie šalį ar miestą, kuriame gyvenau. Amerika man davė daug. Nuo praėjusių metų rudens vėl gyvenu Lietuvoje. Tačiau nepalikau Amerikos, visada į ją galiu sugrįžti. Lietuvoje viskas yra įmanoma: čia gali pastatyti filmą, pasvajoti apie nuosavą butą ar namą, o žiūrint į Los Andželą, ten tai – didelė ir sunkiai įgyvendinama svajonė, tiek nusipirkti butą, tiek turėti žemės plotelį, jei laisvų apskritai dar likę.

Laukia pasaulinės premjeros

– Ar Lietuvoje irgi teko dirbti kino srityje?

– Taip, praėjusį pavasarį buvau atskridusi, nufilmavome mano, kaip režisierės, debiutinį trumpametražį filmą „Už miesto“. Bendradarbiavau su Klaipėdos kino biuru, kuriam vadovauja režisierius Tomas Jašinskas. Tomas buvo prodiuseris, kuris įgyvendino visas mano idėjas, už tai jam dėkoju. Turėjome komandą iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Amerikos. Komanda buvo nuostabi, galiu juos tik girti. Nors filmavome per naktis, baigę atsisveikinome su šypsenomis ir apsikabinimais. Dabar laukiame pasaulinės premjeros kino festivaliuose.

Meilė tėvynei nugalėjo?

– Žvelgiant į netolimą ateitį, kur vis dėlto labiau save matote – Lietuvoje ar Amerikoje?

– Ateitį siesiu su Lietuva. Noriu prisidėti prie Lietuvos kino industrijos, naujų užsienio projektų pritraukimo į Lietuvą. Dabar dirbu prie projekto „Kodėl Lietuva?“. Idėja gimė, kai atsikrausčiau atgal į Lietuvą, ir visi klausė, kodėl grįžau. Tada gimė mintis, kad norėčiau to paklausti kitų, ilgą laiką praleidusių užsienyje ir grįžusių į tėvynę, sužinoti jų jausmus, įspūdžius, išgyvenimus. Šis projektas – tai audiovizualinė paroda, kurioje istorijas pasakos skirtingi pašnekovai, bus kuriama namų aplinka, rodomi jų išpažinimai. Tikiu, kad palies kiekvieną žiūrovą.

– Ar galima sakyti, kad meilė Lietuvai nugalėjo? O gal meilė abiem šalims – vienoda?

– Lietuvą myliu labiau, nes ji – mano namai. Lietuva man buvo visada kaip ant podiumo. Kadangi kelionės būdavo labai brangios, taupydavome pinigus, kad kiekvieną vasarą galėtume čia sugrįžti. Mama galėjo keliauti, kad pamatytų daugiau pasaulio šalių, bet pasirinkdavo gimtuosius namus, kad išlaikyčiau glaudų ryšį su giminėmis ir artimaisiais, tobulinčiau kalbą, pažinčiau Lietuvos gamtą, padėčiau močiutei sode. Žinojau, kad vienu ar kitu būdu čia atsirasiu, kad būtent Lietuvoje ir gyvensiu.