Menininkės B.Neverdauskienės projekte – akli kontaktai ir kelionė per Europą

Kol meno kūrinys pasiekia, žiūrovo akimis žvelgiant, įprastą jam terpę – parodų salę, autorius turi pasirūpinti daugybe įvairiausių organizacinių dalykų, kurie galiausiai lieka „už kadro“. O jeigu meno kūriniu taptų pats organizacinis procesas?..

Keliavo tuščia dėžė

Šio klausimo inspiruota klaipėdietė menininkė Bronė Neverdauskienė spalio 11 d. 18 val. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre atidaromame kuratorės Julijos Čistiakovos šiuolaikinio meno projekte „What is missing“ pristatys savo darbą „Kelionė“ („The trip“).

Kaip šis atrodys ekspozicijoje, bus netikėta net pačiai kūrėjai.

Daikto, kuris dviem mėnesiams virtualiai susiejo menininkę, logistikos bendrovės vairuotojus bei projekte dalyvaujančius siuvinėtojus, dizainerius, kuratorius, parodoje nebus. Tačiau būtent jis yra projekto jungiamoji grandis bei keliautojas, rugpjūtį bei spalį trumpam apsilankęs Ispanijoje, Prancūzijoje, Estijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Danijoje, Suomijoje bei Didžiojoje Britanijoje, – nupiešta šių kelionių diagrama vizualiai primena gėlę.

Šis daiktas yra tuščia dėžė, kurią projekto partnere tapusi logistikos bendrovė iš Vilniaus vežiojo nurodytais maršrutais ir atgal. Jos kelionę – tokią, kokią ją įsivaizduoja, be jokių išankstinių projekto sumanytojos pageidavimų anei bendravimo su dėžės gabenimu užsiimančiais asmenimis, – siuvinėja aštuoni siuvinėtojai, moterys ir vyrai.

Šie žmonės niekada nebuvo susitikę su menininke, nepažįsta jos asmeniškai, ir, galimas daiktas, niekuomet nesusitiks.

Idėją inspiravo sistema

Parodoje bus eksponuojama kelionių dokumentacija, siuviniai. Siuvinėjimo sumanymą paskatino vadinamasis Bajo gobelenas (tapiserija), istorinių šaltinių duomenimis, sukurtas maždaug 1070 m. ir vaizduojantis normanų Anglijos užkariavimą.

Anot B.Neverdauskienės, kūrybinis „Kelionės“ procesas primena jai darbo biurokratinėje sistemoje ypatumus, kurie ir inspiravo sumanymą.

„Sistemoje įprasta, kad viena grandis žino apie kitą tik tiek, kiek būtina funkcijai atlikti. Šio projekto atveju sudaryta analogiška situacija – menininkas nežino, kas siuvinėjama; vairuotojai nežino, kodėl veža tuščią dėžę; siuvinėtojai žino tik tiek, kad turi siuvinėti dėžės kelionę nurodytu maršrutu; dėžę gaminę žmonės žinojo, kad ji tuščia bus vežiojama po Europą; projekto logotipą tvarkę dizaineriai nebuvo informuoti, kam jis skirtas. Kuratoriams pateikiu galutinį rezultatą – parodą parodoje“, – sakė menininkė.

Išsaugo meno elitiškumą

Pasak menotyrininko Igno Kazakevičiaus, projekte „meno kūrinio“ arba „supakavimo“ esmė yra prilyginama parodinės erdvės, kurioje vyksta visi meno ir jį lydintys instituciniai-biurokratiniai procesai, esmei. Ir būtent šie procesai tampa meno kūriniu.

Menotyrininko teigimu, tuščia dėžė-mediatorė paradoksaliai leidžia išsaugoti meninės idėjos tyrumą ir meno elitiškumą: „Įprastai meno kūrinio viešas pristatymas reikalauja daugybės organizacinių darbų. Parodinio laiko ir erdvės derinimas, skrydžių ir viešbučių rezervavimas, atšaukimai, persėdimai, leidyba, fotosesija, ekspozicijos tikslinimas... Kiekvienu iš šių etapų tenka daryti įvairias nuolaidas, siekti kompromiso, kol galų gale meninė idėja įgauna praktišką „formatą“ – tarsi turėtų tilpti į įsivaizduojamą dėžę. Pakeitus įsivaizduojamą meno kūrinį jo „pakuote“, menininkas gali likti nuošaliau nuo proceso, o jo sumanymo nepaliečia būtinybė taikytis prie realių sąlygų“.