Volfgangas Amadėjus Mocartas yra pasakęs: „Mano akims ir ausims vargonai visada bus muzikos instrumentų karalius“. Joks kitas muzikos instrumentas neprilygsta vargonams dydžiu, sudėtingumu, tembrų ir dinamikos galimybėmis. Vargonai, kokie bebūtų – milžiniški, turintys keliasdešimt tūkstančių vamzdžių, ar nedideli kilnojami, – visada yra unikalūs, t. y. nėra dviejų vienodų instrumentų. Žinoma, to negalima pasakyti apie elektroninius vargonus, kuriais dažnai pakeičiami vamzdiniai dėl finansinių sumetimų ar vietos trūkumo, tačiau tikros vargonų skambesio didybės elektroniniai instrumentai atkurti negali.

Vargonų konstrukcijoje persipina mokslas ir menas. Iš vienos pusės – tai daugybė vamzdžių, oro pūtimo sistema ir griežykla vadinamas valdymo pultas, kuriame be klaviatūrų išdėstyta dar keliasdešimt ar keli šimtai įvairių elementų: ištraukiamų rankenėlių, mygtukų, signalinių lempučių ir kt. Iš kitos pusės – tai puošnus fasadas, dažnai pats savaime esantis meno kūriniu, salės akustika, atskleidžianti vargonų tembrų įvairovę, gebančią imituoti simfoninio orkestro instrumentus ir net žmogaus balsą.

Kiekvienas vargonų vamzdis skleidžia vieną vienintelį garsą. Jo tembras ir aukštumas priklauso nuo to, iš kokios medžiagos (metalo ar medžio) pagamintas vamzdis, jo ilgio ir konstrukcijos. Vienodo tembro vamzdžiai vadinami registru. Dideli vargonai turi kelias dešimtis ar net šimtus registrų. Pagal tam tikras ypatybes registrai jungiami į grupes, o kiekvienai grupei valdyti įrengiama atskira klaviatūra. Dažniausiai vargonai turi 2–4 klaviatūras rankoms, vadinamuosius manualus, ir 1 klaviatūrą kojoms – pedalus. Registrai įjungiami griežykloje esančiomis rankenėlėmis arba mygtukais.

XIX a. prancūzas vargonų meistras Aristide Cavaillé-Coll iškėlė ambicingą idėją sukonstruoti instrumentą, kuris galėtų pakeisti visą simfoninį orkestrą. Taip prasidėjo iki tol neregėto dydžio simfoninių vargonų statyba. Didžiausi šiuo metu veikiantys pasaulio vargonai yra Wanamaker firmos instrumentas, esantis Filadelfijoje (JAV), Macy’s Lord & Taylor prekybos centre. Šie vargonai turi 6 manualus, 396 registrus ir 28482 vamzdžius. Europos milžinus atstovauja Pasau (Vokietija) šv. Stepono katedros vargonai. „Stenmayer & Co” gamybos instrumentas turi 5 manualus, 229 registrus, 17 774 vamzdžius.

Koncertų salėse įrengti vargonai dažnai naudojami ne tik kaip soliniai, bet ir kaip ansambliniai instrumentai – jie derinami su kitais instrumentais, dainavimu, orkestru. Instrumentų karaliaus konstrukcijos ypatybės reikalauja iš atlikėjo aukšto meistriškumo, nepriekaištingos rankų ir kojų judesių koordinacijos bei specifinių žinių.

Trijų tūkstantmečių istorija

Vargonai yra ir vienas seniausių muzikos instrumentų – jų prototipu galima vadinti XIV–XII a. pr. Kr. Kinijoje sukurtą instrumentą Sheng, daugelyje tautų žinomą Pano fleitą (lietuviškus skudučius) ir panašius instrumentus, sudarytus iš įvairaus ilgio, burna pučiamų vamzdelių. Norint tokiu instrumentu pagroti bent kiek sudėtingesnę melodiją reikia vis daugiau vamzdelių, bet didėjant vamzdžių skaičiui ir augant jų ilgiui groti tampa sudėtinga. III a. pr. Kr. Aleksandrijos matematikas, mechanikas ir išradėjas Ktezibijus sukonstravo pirmąją oro pūtimo mašiną, kurią sudarė du stūmokliniai siurbliai ir slėgį išlyginantis vandens rezervuaras. Šis išradimas, vadinamas hidraulu tapo labai populiarus antikiniame pasaulyje. Romos imperijoje hidraulais būdavo grojama instrumentiniuose ansambliuose per gladiatorių kautynes, šventes, žymių žmonių vestuves, puotas, cirko, teatro spektakliuose ir pan.

II a. po Kr. stūmoklius pakeitė odiniai maišai, o VI–VII a. pradėtos naudoti dumplės. Vargonuose vis daugėjo vamzdžių, todėl ir dumplių reikėdavo vis daugiau ir didesnių. Iki elektros variklio išradimo groti vargonais buvo prabanga – muzikantui nuolat reikėjo vieno ar keliolikos (net iki 70) pagalbininkų dumplėms pūsti. Retas pagalbininkas dirbo be užmokesčio, – dažniausiai vargonininkui talkindavo šeima. Todėl vargonais būdavo grojama tik per koncertus ar viešus pasirodymus, o mokymuisi naudoti kiti instrumentai (klavikordas, klavesinas). Elektros variklis ne tik išlaisvino muzikanto žmoną nuo sunkaus ir nuobodaus darbo, bet ir padidino pučiamo oro srautą: galingas variklis gali aprūpinti oru keliasdešimt tūkstančių vamzdžių vienu metu.

660 m. popiežiaus Vitalijaus nurodymu vargonai pradėti naudoti bažnyčiose.Vargondirbystė suklestėjo Italijoje, iš ten IX a. paplito Prancūzijoje, vėliau – Vokietijoje. Viduramžių vargonai buvo grubaus darbo, jų klavišai būdavo platūs (5–7 cm) todėl muzikantas grodavo ne pirštais, o kumščiais. XIV a. sugalvota groti ne tik rankomis, bet ir kojomis – taip atsirado pedalai. Vėliau klavišai buvo sumažinti iki šiuo metu įprasto dydžio.

Muzikos istorikų teigimu Lietuvoje vargonai atsirado XIV a. po krikšto, nors yra spėjimų, kad greta 1252 m. Vokiečių ordino pastatytos Memelburgo pilies buvusioje bažnyčioje galėjo būti nedideli vargonai. Vargonų kultūros plitimą daugiausia lėmė bažnyčios veikla. Dokumentai rodo, kad XVII–XVIII a. vargonus (dažniausiai nedidelius, vadinamuosius portatyvus ar pozityvus) turėjo beveik kiekviena Lietuvos bažnyčia. Jų būta ir Lietuvos didikų rūmuose, o vargonų statybos mecenavimas tapo garbės reikalu. Vilniaus Katedroje, Šv. Jono bažnyčioje bei Kretingos ir Vilniaus bernardinų vienuolynų bažnyčiose XVII a. pirmojoje pusėje jau stovėjo dideli, puošnūs vargonai. Ilgą laiką Lietuvoje vargonus statė meistrai iš Lenkijos, Vokietijos, Kuršo, Karaliaučiaus krašto, kol XVIII a. susiformavo savarankiška Vilniaus vargondirbystės mokykla.

Vargonais grojo ir jiems muziką kūrė garsiausi Lietuvos kompozitoriai ir atlikėjai: Česlovas Sasnauskas, Juozas Naujalis, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Mikas Petrauskas, Juozas Gruodis, Stasys Šimkus, Balys Dvarionas ir daugelis kitų.

Vargonai Klaipėdoje

Iki Antrojo pasaulinio karo Klaipėdoje veikė devynios įvairių konfesijų (evangelikų liuteronų, reformatų, katalikų, baptistų) bažnyčios, kuriose buvo įrengti vargonai. Žinių apie juos nėra daug, tačiau žinoma, kad 1857 m. Šv. Jono bažnyčioje pastatyti dideli (3 manualų, 42 registrų) vokiečių vargonų meistrų tėvo ir sūnaus Carl August ir Carl Friedrich Buchholz gamybos vargonai; 1908 m. rekonstruotoje Šv. Jokūbo (lietuvininkų) bažnyčioje buvo galingi 2 manualų, 40 registrų vargonai. Deja, karo metu bažnyčios buvo sunaikintos, o vargonų muzikos atlikimą sovietų valdžia traktavo kaip religijos propagavimą, todėl vargonavimo tradicija sparčiai nyko.

Unikaliu sovietmečio reiškiniu tapo Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčios statyba. 1957 m. iškilmingai pašventintas šios vienintelės Baltijos šalyse sovietų okupacijos laikotarpiu pastatytos šventovės kertinis akmuo, o 1960 m. vasarą statybos darbai buvo baigti. Bažnyčioje buvo įrengti ir prancūzų gamybos vargonai – pirmieji pokario laikotarpio vargonai ne tik Klaipėdoje, bet ir visoje Lietuvoje. Deja, 1961 m. pradžioje tapo aišku, kad bažnyčia taip ir nebus atidaryta tikintiesiems. Bažnyčios statybose dalyvavęs kunigas Bernardas Talaišis viename interviu pasakojo: „Vyskupas Maželis atvyko į Klaipėdą pasakyti žmonėms pamokslą. Aš vargonais pagrojau „Marija, Marija“. Tai buvo vienintelis mano pagrojimas naujoje bažnyčioje“. 1962 m. nugriauti bažnyčios bokštai, kartu su altoriais, gipsiniais bareljefais, freskomis ir kitais puošybos elementais sunaikinti ir vargonai. Tais pačiais metais pastate įkurtas Lietuvos nacionalinės filharmonijos (anuomet Lietuvos SSR Liaudies Filharmonijos) filialas.

Naujas instrumentas Klaipėdoje atsirado 1975 m., kuomet Klaipėdos universiteto Menų akademijos (anuomet Lietuvos konservatorijos fakultetų) salėje čekų firma „Rieger-Kloss“ įrengė naujus koncertinius vargonus. Šis 30-ies registrų instrumentas, sukurtas laikantis nuostatos, kad juo bus atliekamas kuo įvairesnis repertuaras nuo Baroko kompozicijų iki šiuolaikinių kūrinių, tapo unikaliu uostamiesčio muzikinės kultūros akcentu.

1991 m. nedideli 2 manualų su pedalais vargonai pastatyti Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijos salėje. Jų autorius – Nižnij Novgorodo (Rusija) vargonų meistras Jurij Kriačko.

Naujų instrumentų atsiradimą dažniausiai riboja aukšta vargonų kaina. Todėl visame pasaulyje populiarus reiškinys yra senų instrumentų perkėlimas į naujas erdves. 2004 m. dar vieni vargonai suskambo Klaipėdos universitete: Evangeliškosios teologijos centro koplyčioje pastatyti nedideli, vieno manualo, trijų registrų vargonėliai – pozityvas. Juos padovanojo Bordesholmo (Vokietija) evangelikų liuteronų bendruomenė. Kito Vokietijos miestelio Miolno (Mölln) parapijoje demontuoti vieno manualo su pedalais, 4 registrų vargonai 2009 m. pastatyti Klaipėdos evangelikų liuteronų bažnyčioje.

Vienu reikšmingiausių šiuolaikinės lietuviškos vargonų istorijos įvykiu tapo naujų vargonų pastatymas Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje 2013 m. Tai austrų kompanijos „Rieger-Orgelbau“ koncertiniai vargonai, 3 manualų ir pedalų, 37 registrų, kurių derinius galima programuoti ir išsaugoti kompiuteriu. Šis instrumentas įvardijamas kaip moderniausias visoje Rytų Europoje.

Karalienės Augustės Viktorijos mergaičių licėjaus aulos vargonai

Iki XIX a. pradžios mergaičių mokyklos Klaipėdoje nebuvo, nes kaip ir visoje Europoje, taip ir Mažojoje Lietuvoje daugiausiai buvo rūpinamasi berniukų lavinimu bei mokslinimu. Tik 1806 m. atidaryta pirmoji privati mergaičių klasė. Vėliau klasių daugėjo, mokyklai suteiktas oficialus aukštesniosios mokyklos statusas, o 1910–1911 m. pastatytas ir naujas modernus pastatas Parko gatvėje (dabartinė K. Donelaičio gatvė). Mokyklai suteiktas karalienės Augustės Viktorijos, kaizerio Vilhelmo II žmonos, vardas. Tikru pastato perlu tapo aula, kurią puošė medžio apdaila, freskos, vitražai, virš įėjimo durų kabantis karalienės Augustės Viktorijos bareljefas. Skliautuotos aulos lubos buvo ne sumūrytos, o išlankstytos iš tinkuoto metalinio tinklo, kuris metaliniais strypeliais pritvirtintas prie paprastų lubų. Ši konstrukcija lėmė puikią salės akustiką, kurioje skleidėsi ne tik mokinių choro, bet ir balkone įrengtų vargonų muzikos garsai.

Nors I pasaulinis karas sutrikdė mokyklos veiklą (joje buvo įkurdinta karo ligoninė), 1915 m. jai suteiktas privilegijuotos mokymo įstaigos – licėjaus – statusas. Per II pasaulinį karą licėjų vėl pakeitė karo ligoninė, pokario metais jame veikė mokytojų institutas, internatinė mokykla. Karo ir pokario laikotarpiu padaryta daug nuostolių visam pastatui, labai nukentėjo ir salė – sudaužyta dalis vitražų, o per kiaurą stogą bėgantis vanduo gadino freskas. Be pėdsakų dingo karalienės Augustės Viktorijos bareljefas ir vargonai.

1971 m. pastate veiklą pradėjo Šiaulių pedagoginio instituto Klaipėdos Muzikos fakultetas, 1975 m. perėjęs Vilniaus konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos akademija) žinion. Prorektoriaus Vytauto Jakelaičio iniciatyva rekonstruota salė ir pradėta ieškoti galimybių pastatyti naujus vargonus. Ministerija skyrė lėšų vargonų pirkimui, o lietuviškos vargonų kultūros atgimimo puoselėtojas profesorius Leopoldas Digrys patarė kreiptis į čekų firmą „Rieger-Kloss“, prieš porą metų atšventusią garbingą 100 metų veiklos jubiliejų. Netrukus atvyko čekų meistrai. Jie įvertino salės akustiką, aukštį ir dydį, paliko nurodymus, kokie techniniai ir konstrukciniai paruošiamieji darbai turi būti atlikti. 1975 m. lapkričio mėnesį vargonų dalys iš Čekijos Krnov miesto buvo atgabentos į Klaipėdą. Naujasis instrumentas tapo 3440-uoju „Rieger-Kloss“ darbu. Gruodžio 27 dieną įvyko iškilmingas vargonų inauguracijos koncertas. Jame grojo prof. L. Digrys ir prof. S. Sondeckio vadovaujamas Lietuvos kamerinis orkestras, dalyvavo ministerijos ir filharmonijos atstovai, vargonų statytojai čekai, konservatorijos akademinė bendruomenė.

1995 m. Lietuvos konservatorijos fakultetai tapo Klaipėdos universiteto Menų fakultetu. „Rieger-Kloss“ 1999 m. atsiuntė laišką, kuriame paragino išsaugoti šį unikalų instrumentą ateities kartoms. Šiemet vargonai švenčia garbingą 40 metų jubiliejų ir vis dar džiugina savo žėrinčiu skambesiu. Tuo įsitikinti kviečiame 2015 gruodžio 28 d. 18 val. įvyksiančiame koncerte, kuriame dainuos prof. Valentina Vadoklienė, smuiku pritars Rima Moisejevač vargonuos Laura Gedgaudaitė.