Į holokausto problemą A.Vinokuras pažvelgė kitaip, jis ėmėsi ypač sunkios misijos – prakalbinti palikuonis tų, kurių rankos ir sąžinė sutepta žydų krauju, kurie prisidėjo prie holokausto Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais. Kai kurie pašnekovai nežinojo savo artimų žmonių nusikaltimų, kai kuriuos jų slėgė tas kraupus žinojimas.
A.Vinokuras apklausė 35 asmenis, kalbėjimas buvo labai nelengvas, pripažino knygos autorius, kuris ir leidinyje, ir susitikimuose su skaitytojais teigia, jog lietuviai nėra žydšaudžių tauta, o vaikai nekalti dėl tėvų nusikaltimų – dėl jų negali būti kaltinami iš principo.
„Šioje knygoje nerasite kaltinimų, priekaištų, nes kalbėjausi su žmonėmis, kurie yra patys savo tėvų-nusikaltėlių aukos“, – kalbėjo A.Vinokuras.
Renginyje, kuris sudomino gausų būrį klaipėdiečių, dalyvavo ir Baltijos regiono istorijos bei archeologijos instituto mokslo darbuotojas dr. Hektoras Vitkus, kurio nuomone, tokio pobūdžio knygos Lietuvoje lig šiol nebuvo, ir nors tai nėra istorinis darbas, emociniu požiūriu šis leidinys itin svarbus suvokiant iki šiol neperprastą šalies tragediją.
Pasak A. Vinokuro, knyga skirta „tiltui tiesti tarp žydų ir lietuvių tautų, tarp savaip iškankintų sielų“. Leidinyje taip pat pateikiami 426 žudikų ar kitaip dalyvavusių genocido nusikaltimuose sąrašai, kuriuose yra ir 60 reabilituotų asmenų, arba dereabilituotų banditų, apsimetusių pokario partizanais. Knygą išleido Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras.
Paradoksalu, bet kai kurie asmenys šios knygos pasirodymą vertino skeptiškai ir net neslėpė, kad ji nereikalinga. Nepaisant to, knyga pasirodė, už ką autorius labai dėkingas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro vadovei Teresei Birutei Burauskaitei, kuri atlaikė spaudimą manančiųjų, kad tokios knygos Lietuvai nereikia.
Naujausi komentarai