Rembrandtas su fotoaparatu

Fotografija ant drobės – jau ne naujiena, tačiau portretai, kuriuos fotografuoja Olesia, ypatingi.

Pirmas įspūdis, jog tai labai aukštos kokybės garsiausių XVII a. flamandų dailininkų reprodukcijos.

Tamsiame fone šviečia veidas. Geriau įsižiūrėjus į modelio drabužius ir detales nuotraukoje, atrodo, jog šie žmonės užfiksuoti prieš kelis šimtus metų gyvenusio olandų dailininko Rembrandto stiliumi.

"Vaikystėje lankiau dailės mokyklą, o pomėgis piešti bei meilė tapybai liko nuo tų dienų. Ir turbūt ta klasikinė dailės mokykla padarė įtaką visam likusiam gyvenimui. Anksčiau paveikslai buvo tapomi, kad užfiksuotų tuo metu gyvenusius žmones. Betgi progresas neišvengiamas ir, laikui bėgant, visa tai pritaikyta fotografijoje. O man kilo mintis savotiškai sujungti tapybą ir fotografiją", – teigė pašnekovė.

Fotografės neretai klausdavo, ar yra negražių modelių, ji atsakė vienareikšmiškai: negražių žmonių apskritai nėra.

Grožį stengiuosi rasti visur.

"Yra tik netinkamas rakursas. Čia jau kalbu kaip fotografė, nes pažįstu žmones. Dažniausiai yra gražu net ne veidas, ne figūra, ne šukuosena, o tai, kas slypi žmogaus viduje. Žmogus gali būti netaisyklingų veido bruožų, bet jei jis turi vidinio žavesio, jis atsispindi ir fotografijoje. Grožį stengiuosi rasti visur. Šį mano žanrą nulėmė meilė flamandų tapybai ir meilė fotografijai. Tai toks savotiškas žaidimas su šviesa. Tiek to paties Rembrandto, tiek ir M.Caravaggio pagrindinis instrumentas buvo šviesos žaismas. Kodėl gi ir man to nepanaudojus?" – kalbėjo O.Kasabova.

Žaidimas laiko mašina

Olesios fotografijų personažai neprimena šiuolaikinių žmonių. Ir tai paradoksalu.

Fotografė pasakoja, kad kiekvienam savo modeliui ji sukuria istoriją, kuriai paskui pritaiko aplinką, drabužius, šukuoseną ar galvos apdangalus.

Stebint šiuos portretus, personažai atrodo tarsi atklydę iš praėjusių laikų.

Savo sukurtą istoriją Olesia papasakoja savo aktoriui ir stengiasi jį įkvėpti, kad šis įsijaustų į vaidmenį. Tokiu atveju geras rezultatas – garantuotas.

"Neretai, pamačius tam tikrą tipažą, kyla kažkokių minčių, jau matau jo įvaizdį, žinau jo istoriją, kuri atsispindės portrete. Daugiausia fotografuoju moteris, bet tik todėl, kad jos tiesiog labiau mėgsta fotografuotis. Mano darbuose užfiksuoti lietuvių, rusų, baltarusių veidai. Žmonės, kurie sutinka tokiai fotosesijai, patys nori pamatyti save praeities žmogumi. Dažniausiai jie visiškai pasitiki manimi, mano fantazija ir atsiduoda į mano rankas, nors nė nenutuokia, koks bus rezultatas", – teigė fotografė.

Vienoje O.Kasabovos nuotraukoje – dainininkas ir teatro režisierius Domininkas Malajevas, išoriškai labai primenantis filosofą Vydūną, ko, kaip pati Olesia tvirtino, ji ir siekė.

"Teko bendrauti su Domininku ir atkreipiau dėmesį, kaip jis susižavėjęs Vydūno asmenybe. Jis taip gyvai pasakojo, jog jame pamačiau patį Vydūną. Sumaniau nufotografuoti. Specialiai laukiau pavasario, kol pražys vyšnios, kad su žydinčia šakele jis galėtų pozuoti šitam kadrui", – pasakojo O.Kasabova.

Veidai išlieka tie patys?

Fotografė teigė, kad, renkantis modelius, ją pirmiausia turi sudominti to žmogaus asmenybė. Olesia neslepia, jog yra buvę atvejų, kai atsisakė fotografuoti kai kuriuos žmones.

"Būsiu kiek nekukli ir pavadinsiu save kūrėja. Ir jeigu nėra asmeninio ryšio su tuo žmogumi, žinau, kad man gali nepavykti. Žinau, kad ta nuotrauka "nekalbės". Ar kas norėjo įsikūnyti į karališką asmenį? Niekas to nepageidavo. Man atrodo, kad anų laikų aukštuomenė buvo labai apribota tam tikrų taisyklių ir etiketo. O mažiausiai suvaržyti buvo paprasti žmonės, jų emocijos turėjo būti nuoširdžiausios. Dėl to man lengviau kurti jų portretus", – kalbėjo O.Kasabova.

Fotografė pastebėjo, kad senųjų flamandų dailininkų portretų herojų bruožai ir šiuolaikinių žmonių veidai yra panašus.

"Galiu teigti, kad žmonės per tiek šimtmečių nepasikeitė. Prieš keletą metų vėl pažvelgusi į H.Boscho (1450–1516) paveikslą "Kristus, nešantis kryžių", tarp Jėzaus palydos pamačiau žmogų, kuris labai panašus į mano artimąjį. Labai dažnai būna, kad senuose paveiksluose pamatau dabartinių žmonių, savo gerų pažįstamų veidus. Esu tikra, kad žmogaus charakterio bruožai, jo emocijos atsispindi veide. Žmonių jausmai ir rūpesčiai išliko tie patys, kaip ir prieš 500 ar tūkstantį metų. Todėl nieko keista, kad kai kurie veido bruožai per tiek šimtmečių atsikartoja", – pastebėjo Olesia.

Neatpažįsta patys savęs

Kai savo tokį portretą pamato jo herojus, būna, kad savęs neatpažįsta.

"Pasitaiko visokių reakcijų, bet dažniausiai susiduriu su jų teigiamomis emocijomis. Pamenu, kelioms nuotraukoms pozavo mano bičiulė, fotomėgėja. Prieš rengdama parodą, du portretus jai parodžiau, o vieno ji nematė. Paskui jau atėjusi į parodą ji manęs paklausė, ar to trečio portreto čia neeksponuoju. Nuvedžiau ją už rankos ir parodžiau. Ji savęs nepažino, sakė, kad pernelyg graži", – šypsojosi Olesia.

Anot fotografės, kiekvienas mūsų susikuria savo vizualų atvaizdą.

Esą dažniausiai žiūrėdami į veidrodį, mes matome ne tai, ką mato kiti, o savo pačių mintyse susikurtą savo projekciją.

Žmonės dažniau atpažįsta savo groteskiškus bruožus, o kai šie pavaizduoti nuotraukoje neįprastai gražiai, jie savęs gali ir nepažinti.

"Paprastai kiekvienas mato tai, ką nori matyti. Pastebėjau, kad žmonės dažniau atpažįsta savo groteskiškus bruožus, o kai šie pavaizduoti nuotraukoje neįprastai gražiai, jie savęs gali ir nepažinti", – įsitikinusi fotografė.

Adaptacija truko dešimtmetį

Olesia Kasabova gimė ir užaugo Kijeve, Ukrainoje. Moteris prieš 25 metus atvyko gyventi į Lietuvą.

Šiandien ji puikiai kalba lietuviškai, nors pripažįsta, kad lietuvių kalba nėra lengva ir priduria, jog tos šalies, kurioje gyveni, kalbos mokėjimas yra elementaraus mandagumo reikalas.

"Gyvenant kitoje valstybėje, manyčiau, kiekvienas save gerbiantis žmogus turėtų išmokti tos šalies kalbą. Kaip čia atsidūriau? Ištekėjau už lietuvio. Pradžioje buvo labai nelengva, nes ten, kur aš gyvenau, klimatas kur kas švelnesnis. Pirmuosius dešimt metų Lietuvoje labai šalau, man trūko saulės. Aklimatizacija užsitęsė. O Klaipėda – ideali vieta aklimatizacijai", – juokėsi Olesia, kuri čia prieš kurį laiką gyventi atvažiavo iš Šiaulių.

Pradžioje esą teko rinktis: gyventi Kaune ar Klaipėdoje, bet Olesia pasirinko uostamiestį, nors Kaunas kiek ir priminė jos gimtąjį miestą Kijevą.

"Klaipėda yra Lietuvos perlas, pirmiausia todėl, kad tai – uostamiestis. O uostamiesčiai labai panašūs visame pasaulyje, čia gyvena laisvesni žmonės ir labiau atsipalaidavę. Turbūt jūra ir nutolęs horizontas leidžia taip atsipalaiduoti. Daug keliauju, kiekvienos šalies gyventojų bruožai skirtingi. Tačiau esu sutikusi kosmopolitų, kuriems gerai gyventi visur, jie gana greitai adaptuojasi, nėra ksenofobiški. Jie atviri naujai pažinčiai, naujai avantiūrai. Ar aš pati, gyvendama svetur, jaučiuosi tarsi persodinta gėlė? Ne, veikiau esu kosmopolitė", – atviravo Klaipėdą pamilusi ukrainietė.