– Spektaklis pasirodė itin aktualiu laiku, kai kilo daug aistrų dėl šauktinių. Ar dabar, kai vėl pasirodė šauktinių sąrašai, ši tema vėl aktuali?

– Manau, kad šauktinių tema bus aktuali tol, kol mes turėsime privalomąją karinę tarnybą. Žinoma, naujai skelbiami sąrašai visada padidina visuomenės susidomėjimą, turbūt ne išimtis yra ir šis neseniai buvęs šauktinių "turas". O kalbant apie patį spektaklį, esu įsitikinęs, jog jis yra aktualus ne tik dėl pačios šauktinių temos. Ši tema mūsų spektaklyje yra daugiau kaip atspirties taškas – mus domina tai, kas telpa į šį žodį, kokias vertybes jis aprėpia ir kur atsiranda prieštaravimai. Patriotizmas, tautos laisvė, militaristinė galia prieš žmogų, žmogiškumą, individo laisvę, pasirinkimo laisvę, moralę. Būtent ši vertybių sankirta visuomenę ir turėtų jaudinti labiausiai – čia kyla daug klausimų, į kuriuos atsakyti nėra taip paprasta, o kartais atrodo ir neįmanoma, tačiau apsispręsti, prieš ką ir kokiomis priemonėmis mes kovojame, yra būtina.

– Gal pas jus atėjo tikrų šauktinių? Gal pasidalijo savo patirtimi?

– Taip, mes bendravome ir su tikrais šauktiniais, taip pat analizavome jų pasisakymus spaudoje. Tačiau mus labiau domino ne konkrečios jų patirtys ar išgyventos istorijos tarnyboje, o tai, kaip jie žiūri į privalomąją karinę tarnybą – kokius privalumus jie įžvelgia, kas jiems neduoda ramybės, patinka ar nepatinka ir t. t. Ir čia mes pastebėjome labai įdomų reiškinį – didžioji dalis šauktinių net nesvarstė moralinio aspekto. Buvo kalbama apie discipliną, vyriškumą, pareigą, valstybės suteikiamas lengvatas. Tačiau niekas nekalbėjo apie tokius dalykus, kaip, pavyzdžiui, kito žmogaus, arba kaip įvardina valstybė, priešo nužudymą. Daug kas sako, jog tai neturi nieko bendro su privalomąja karine tarnyba, o aš manau, kad turi. Jeigu žmogus mokomas surinkinėti ginklą ir šaudyti į taikinį, tai, mano supratimu, tas taikinys realiomis aplinkybėmis būtų tikrai ne arbūzas ar kokia citrina, o gyvas žmogus. Čia ir prasideda įdomioji šios temos dalis – mes prisiliečiame prie humaniškumo klausimo, taip pat tarsi elementaraus Dievo įsakymo "nežudyk". Kiek pamenu, prie šio įsakymo nėra žvaigždutės, po kuria būtų nurodytos išimtys. Žinoma, šioje temoje visada yra kontrargumentas – jeigu priešas puola, reikia gintis. Bet tada kyla klausimas, kaip gintis? Į jėgą atsakyti jėga? Į smurtą smurtu? Dabar žiniasklaidoje matome daug paskaičiavimų, per kiek laiko būtų užiimta Lietuvos valstybė. Vieni skaičiuoja valandomis, kiti dienomis, savaitėmis. Tai tarsi diktuoja atsakymą, kad karine jėga mes čia nieko nepasiektume. Žinau, kad čia mes vėl susiduriame su begale kontrargumentų, kurie taip pat turi savos logikos. Dar pridėkime tokius klausimus, kaip, pavyzdžiui, kas yra tas priešas, kieno jis karą kariauja ir kodėl kariauja. Ar jis patriotas? O kas tada tas patriotas? Ką jis gina? Tikrai valstybę ar tautą? Ir kas tada visoje šitoje mėsmalėje yra ta laisvė? Mes kalbame apie klausimus, kurie neturi vieno arba, kitaip tariant, teisingo atsakymo. Tai ir yra šios temos konfliktas, kurį mes bandome nagrinėti.

– Ar dažnai rodomas spektaklis?

– Spektaklį stengiamės rodyti bent kartą ar du per mėnesį.

– Kas jo auditorija?

– Mūsų spektaklis yra N-16. Jo auditorija yra labai plati – mums svarbus tiek jaunas žmogus, kuris dar neturi teisės būti šaukiamas į privalomąją karinę tarnybą, tiek jau tinkamas tarnybai pilietis, taip pat žmogus, buvęs tarnyboje dar sovietmečiu, žmogus, kuris gynė Lietuvą per sausio įvykius ir, žinoma, senjorai, kurie dažniausiai turi radikalią poziciją šiuo klausimu. Mes, kaip kūrėjai, čia matome akivaizdų kartų konfliktą, todėl diskusija po spektaklio yra neišvengiama. Diskusija verčia ieškoti bendrų vardiklių, bendros tiesos, todėl jeigu ji įvyksta, spektaklio tikslas yra pasiektas.