Pajūris laukia trečios M. Rimeikio „Eglė žalčių karalienė“ premjeros

Spalio 26 ir 27 d. „Eglės žalčių karalienės“ spektakliuose Žvejų rūmuose publika išvys naują baleto solistų sudėtį. Eglės vaidmenį pirmą kartą atliks „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatė Aušra Krasauskaitė-Berulė, Žilvinu liks nepakeičiamasis Mantas Černeckas. Mistinės pasakos poros atžalas vaidins šįmet iš Ukrainos į Klaipėdą persikėlę dirbti jauni šokėjai: Drebulytės vaidmuo teko Kirai Tikhonovai, Ąžuolo – Mykhailo Mordasovui.

Dukart „Auksiniu scenos kryžiumi“ apdovanotas choreografas Martynas Rimeikis šiuo metu laikomas perspektyviausiu šokio kūrėju Lietuvoje. M. Rimeikis tituluojamas vienu geriausių šių laikų šalies choreografų, turintis išskirtinį talentą bei gilų, savitą braižą. Visame pasaulyje stebimas TV kanalas „Mezzo.tv“ neseniai pirmą kartą rodė Lietuvoje darytą spektaklio įrašą, ir šiuo istoriniu spektakliu tapo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre Martyno Rimeikio sukurtas baletas „Procesas“.

XX a. lietuvių muzikos klasiko Eduardo Balsio neoklasikinis baletas „Eglė žalčių karalienė“ – populiariausias šio žanro nacionalinis veikalas. Jį kurdamas, kompozitorius rėmėsi Salomėjos Nėries to paties pavadinimo poema, dar labiau išryškindamas mitologinius pasakos pradus ir intensyviai plėtodamas Eglės ir Žilvino žmogiškųjų jausmų dramą. Baleto partitūrai būdinga spalvinga instrumentuotė, ryškūs nuotaikų kontrastai, atpažįstami liaudies muzikos motyvai.

M. Rimeikio spektaklio Žilvinas – užburtas jaunikaitis, žmogumi galintis būti tik savame pasaulyje, šalia mylimos moters. Jo kitoniškumas nulemtas jo nešamo prakeikimo. „O Eglė... Taip, savo kaime ji tokia vienintelė. Kaip tik todėl ją pasirenka Žilvinas, o mes galime džiaugtis nemirtingos meilės legenda. Pasakos veikėjai vienas kitame įžvelgia kažką, kas juos vienija ir papildo. Finale virsdami medžiais, Eglė ir jos vaikai iš žmonių pasaulio pasitraukia atgal pas Žilviną, į gamtos pasaulį. Ir tai – šviesi, viltinga pabaiga“, – taip savąją Eglės ir Žilvino istorijos versiją apibūdina pats spektaklio kūrėjas.

Anot M. Rimeikio, blogiausia, ką gali padaryti choreografas – tai mėginti išaiškinti žiūrovams, ką reiškia vienas ar kitas jo spektaklio judesys. Šokio keliamos asociacijos – pernelyg skirtingos, kad jas vertėtų apriboti konkrečiais rėmais. Tad ateikite ir pabandykite išjausti spektaklį patys!