Tiems, kurie galvoja, kad bliuzas yra grojamas tik iš nostalgijos „auksiniams“ šio žanro laikams, metas pakeisti šią nuostatą. Ar gali unikaliai skambėti tradicinis bliuzas? Gali! Tokią viziją kadaise turėjo lūpinės armonikėlės meistras ir kompozitorius Pierre’as Lacocque’as, kai 1991 m. JAV subūrė „Mississippi Heat“ kolektyvą. Ši klasikinio bliuzo naujoviško skambesio „mantra“ ilgainiui grupei lėmė išskirtinę vietą tarp kitų bliuzo atlikėjų. Jų muzikos šaknys glūdi Čikagos bliuzo „aukso amžiuje“ 1950-aisiais, o patį P.Lacocque’ą labiausiai įkvėpė muzikantai Muddy’s Watersas, Jimmy’s Rogersas, Howlinas Wolfas, Jimmy’s Reedas, Big Walteris Hortonas, Little Walteris, Sonny’s Boy Williamsonas I, Sonny’s Boy Williamsonas II, Junioras Wellsas.

Tačiau darnus „Mississippi Heat“ narių penketas (koncertams pasikviečiama ir antra tiek muzikantų) nesilaiko įsikibęs vien senovinio palikimo – jie tradicinį bliuzą įvilko į šiuolaikinį rūbą ir šį žanrą tarsi prikėlė moderniam gyvenimui. Muzikantai ne kartą pasirodė TV laidose bei dokumentiniuose filmuose, buvo dažnai aprašomi bliuzo žanrui skirtuose muzikiniuose žurnaluose, dalyvavo ir iki šiol dalyvauja žymiausiuose tarptautiniuose bliuzo ar džiazo festivaliuose.

Grupė „Mississippi Heat“ yra išleidusi 12 studijinių albumų, kai kurie jų pelnė svarių apdovanojimų. Naujausias – „Cab Driving Man“ (2016), kuriame įrašyta net 16 įsimintinų rinktinio bliuzo kūrinių. Jais, taip pat geriausiomis visų laikų „Mississippi Heat“ kompozicijomis šią savaitę mėgavosi Vilniaus ir Panevėžio publika. Šios grupės muzika galės mėgautis ir kiekvienas, apsilankęs koncerte Palangoje, kur „Mississippi Heat“ baigs savo pirmąjį turą po Lietuvą.