Sunkių išbandymų metas

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus etnografijos skyriaus vedėja Aušra Kavaliauskienė tvirtino, kad surengti šišioniškių rankdarbių parodą paskatino šiandieninė situacija Ukrainoje ir ukrainiečių moterų likimas.

"Tokiu jautriu momentu reikėtų užjausti, padėti joms ir prisiminti mūsų moterų likimus. Rankdarbių parodos autorės – žvejų, būrų dukros, vėliau tapusios pasiturinčių ūkininkų žmonomis. Laikas, kurį tuo metu teko pragyventi, buvo paženklintas nacių, o vėliau ir sovietų įžengimo į Klaipėdos kraštą", – pasakojo muziejininkė.

Krašto moterys kentėjo už tai, kad kalbėjo savo motinų kalba. Šišioniškių daug metų lietuviai nelaikė savais, todėl šios moterys buvo tylios, gėdijosi savo šaknų ir bijojo kalbėti apie praeitį.

Namus atėmė svetimi

Antrojo pasaulinio karo metais Klaipėdos krašto vyrams išėjus kariauti, moterys buvo priverstos evakuotis.

Jos tapo atsakingos už mažus vaikus, senas motinas ir anytas. Palikusios namus, su mažyliais ant rankų ir keliais svarbiausiais daiktais jos išsivežė ir savo pačių ar mamų rankdarbius.

Pasak A.Kavaliauskienės, ji visada didžiavosi šišioniškėmis moterimis, tačiau apie jas nebuvo daug informacijos ar išlikusių eksponatų, kurie pasakotų šių didžių ir stiprių moterų istoriją.

Tokiu jautriu momentu reikėtų užjausti, padėti joms ir prisiminti mūsų moterų likimus.

Todėl muziejininkė ėmėsi ieškoti ir domėtis. Ji pasakojo, kad buvo labai sunku identifikuoti visus to laikotarpio šišioniškių daiktus.

Kadangi tos moterys bėgo, paliktus brangius rankdarbius per laiką pasisavino kiti ar tiesiog sunaikino.

Po daug metų grįžusios šeimos nebeturėjo namų, juose gyveno svetimi. Kitų namai buvo sugriauti, dar kituose kareiviai įsirengė pirtis.

Stenduose – šeimų likimai

Vis dėlto kai ką pavyko išsaugoti. Būtent šie rankdarbiai dabar yra Mažosios Lietuvos muziejuje.

Juos šiuo metu galima apžiūrėti ir I.Kanto viešosios bibliotekos Girulių padalinyje, kur yra ir stendai – juose aprašytos septynios šeimos ir jų likimai.

Anūkai, proanūkiai, atnešdami, perduodami šias šeimos relikvijas muziejaus darbuotojams, kartu atsinešė ir skausmą, kuris juos lydi iki šiol.

Klaipėdai ir jos kraštui yra labai svarbi ši istorijos dalis, nors apie ją ne daug kas kalba. Tai pagarbos ženklas šioms šeimoms ir priminimas, kad šie žmonės ir jų likimas yra mūsų istorija.