Vilionės publikai

– Tik trenažas?

– Nedidelis, kamerinis, maždaug valandos trukmės kūrinys, tik devyni personažai. Ir solistams, ir man – trenažas. O jaunimui – kur kas daugiau, jis turi ką veikti. Tiesą sakant, iš pradžių atrodė paprasta, bet kompozitorius savo muzikoje pateikė tiek užduočių, kad ir solistams senbuviams – pagrindinių vaidmenų atlikėjams Ritai Petrauskaitei ir Artūrui Kozlovskiui – tai tapo kietu riešutėliu.

– Kodėl žiūrovai turėtų ateiti?

– Pirmiausia dėl R.Petrauskaitės, kuri pastaruoju metu vis dažniau dainuoja Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT). Ji dabar yra pasiekusi ypatingą vokalinį pakilimą.

Dar galėtų suintriguoti tai, kad šiuosyk statau spektaklį su kita komanda. Tiesa, su kostiumų dailininke Vilija Šuklyte ir dirigentu Dmitrijumi Zlotniku esame kartu pastatę kelis vaikiškus spektaklius. O su LNOBT scenografe Kristina Kasparavičiene ir choreografu Taurūnu Baužu tenka dirbti pirmąsyk. Be to, mums padeda vokalo pedagogai Milo Longo (Italija), Eduardas Kaniava ir Giedrė Zeicaitė. Man iššūkis dirbti su naujais žmonėmis.

Kad jaunimas augtų

– Įdomu, kaip pas jus atsirado šis kūrinys? Kodėl jis?..

– Prieš kelerius metus šios operos partitūrą man atsiuntė iš Milano. Lietuvoje ji nėra statyta, teko girdėti tik apie koncertinį atlikimą kažkurio vasaros festivalio programoje. Taip ir gulėjo toji partitūra stalčiuje. Pernai teatre sumaniau projektą „Operos klasė“ su vokalo studentais. Su jais atnaujinome mano anksčiau čia statytą G.B.Pergolesio operą „Tarnaitė ponia“. Tai buvo proga išgryninti vietinius perliukus. „Operos klasėje“ su jaunimu dirba profai. Norėjosi pratęsti. Todėl parašėme paraišką Lietuvos kultūros tarybai ir gavome finansavimą kitos G.B.Pergolesio operos pastatymui. Taigi spektaklio vienoje sudėtyje pagrindiniuose vaidmenyse pasirodys teatro artistai (gegužės 19 d.), o kitoje – Klaipėdos universiteto Menų akademijos studentai vokalistai (gegužės 20 d.). Kad jaunimas turėtų galimybę scenoje būti su profesionalais, mokytis iš jų, tobulėti.

Rado raktą

– O pačiam ar ne per mažai erdvės šioje operytėje?

– Man ši medžiaga, kai įsigilinau, labai nepatiko. Gal iš pradžių nebuvau toks atidus. Kai pasižiūrėjau rimčiau, – labai banalus, buitiškas siužetas, trumpas, nedidelis kūrinėlis, muzika – lengva, grakšti, graži… Bet kaip tai įveiksminti ir sugalvoti, kad kažkas čia vyktų?!. Kadangi G.B.Pergolesio tai buvo sukurta kaip intermedija – poilsiui vadinamosios rimtosios operos pertraukų metu, tai ir tapo raktu. Taip iš kūrinio apie sumanią valstietę jis virto kūriniu apie sumanią artistę. Veiksmo vieta tapo teatro užkulisiai – merginų grimo kambarys, už kurio sienos rodoma didžioji opera. Tai jos pertraukos interpretacija. Tai lyg kita scenos pusė. Viskas vyksta didelio spektaklio šešėlyje.

Man iššūkis bus ne vien G.B.Pergolesis. Man pristigo muzikos. Todėl paprašiau dirigento, kad paieškotų jos dar. Taip spektaklyje atsirado dar trijų baroko kompozitorių – Giovannio Battistos Sammartinio, Antonio Vivaldi ir Georgo Friedricho Händelio kūriniai. Pastarojo operos „Rinaldas“, tos didžiosios operos, kuri vyksta už sienos, Almirenos arija „Lascia ch’io pianga“ ir baigsis spektaklis.

Kai radau raktą, tada tapo įdomu – o kaip šįkart pavyks?.. Savotiškas iššūkis. Nežinau, kaip bus. Aš bijau. Toks jausmas, kad pirmą kartą statau. Teko pasukti galvą, kaip išsiversti su mažai lėšų, bet tikiuosi, kad tai neatrodys pigiai. Viskas paprastai, labai kukliai. Dekoracijas į publiką atsuksime ne išvaizdžiąja puse, o „nugaromis“. Dar vienas mažas iššūkis.

Nori „pašnipinėti“ širdis

– Tai apie ką bus spektaklis?

– Apie kitą pusę. Tiesos, klastos, prigimties... Gyvenimo, žmogaus, jausmų, teatro... Norėjosi prisiliesti prie tokios temos.

Čia toks paprastas gyvenimiškas nutikimas. Lyg ir komiškas, bet… Labiau – nutikimas su komiškomis spalvomis. Veiksmas vyksta XVIII a., vadintame moters amžiumi, kai gudri moteris buvo brangenybė. Manau, kad šiais laikais irgi dominuoja gudrios moterys.

Šis kūrinys parašytas prieš 282 metus – fenomenalu, kad gyvas, statomas. Manau, jo muzika nugali. Triumfuoja, kaip šioje operoje – tiesa ir meilė, įveikusios klastą.

Pergolesis dažnai vadinamas Italijos Mozartu ir dėl ankstyvos brandos, ir dėl muzikos užkrečiamo paprastumo, lengvumo bei grožio. Apie tą laikmetį, kai jis kūrė, Johannas Wolfgangas von Goethe sakė, jog buvo „šnipinėjama sava ir kito širdis“. Taigi spektaklyje turime tikslą ne tik po 282 metų parodyti G.B.Pergolesio kūrinį Lietuvoje, ne tik dar kartą priminti jo muzikos žavesį ir savitą grožį. Norime „pašnipinėti“ savo ir kitų širdis, ekstravagantiškai panarplioti žmogiškosios prigimties slėpinius.

– Kas toliau?

– Man norėtųsi, kad tai būtų tramplinas naujam kūrybos etapui. Na, patinka man tas žaidimas, kuris vadinasi TEATRAS. Vis dėlto jau 19 metų jame sukinėjuosi.