Žvejybos laivų gydytoju plaukiojusio rašytojui Vytauto Sirijos Giros knyga apie Afriką šokiravo žvejybos laivyno nomenklatūrinę viršūnėlę. Pasigirdo kaltinimai, kad rašytojas knygoje tendencingai pavaizdavo jūreiviško gyvenimo kasdienybes, apjuodino juos.

Laivas tėvo vardu

Ši istorija prasidėjo tada, kai tuometinio Tralinio laivyno bazės partinio komiteto vadovai politinio auklėjimo tikslais pasiūlė žinomam rašytojui Vytautui Sirijos Girai išplaukti į jūrą laivu, pavadintu jo tėvo Liudo Giros vardu. Kadangi rašytojas turėjo mediko diplomą, jis atseit galėtų vienam reisui tapti šio laivo gydytoju.

Sovietmečiu nemažai Lietuvos žvejybos laivyno laivų turėjo buvusių revoliucionierių ir įvairaus kalibro komunistų partijos veikėjų vardus. Stiprindami ideologinį jūreivių auklėjimą partiniai komitetai organizuodavo susitikimus su šių asmenų palikuoniais. Prisimenu, kad savo tėvų vardais pavadintuose laivuose lankėsi V. Rekašiaus ir V.Putnos dukros. Vargu ar tokie apsilankymai kiek labiau idėjiškai grūdino jūreivius, bet partkomai galėjo padėti „paukščiuką“ prie savo nuveiktų darbų ataskaitos.

Išsiųsti į jūrą gyvą laivo pavadinime įamžinto komunistinio veikėjo palikuonį partinukams atrodė ypatingai patraukli politinė akcija. Sugundyti jau beveik pensinio amžiaus rašytoją tokiam žygiui nebuvo labai sunku. Pasak vėliau paskelbtų užrašų, rašytojas tada pajutęs vandenyno kvapą ir apsisprendęs kuriam laikui tapti laivo gydytoju. Bet DŽTŠ „Liudas Gira“ taip ir nesulaukė naujo įgulos nario.

Noras pajusti Afriką

Pabendravęs su savo kolegomis gydytojais, kurie jau buvo ragavę jūreivio duonos, rašytojas sužinojo, kad žvejybos traleriai pusę metų vagoja vandenyną ir tik dvi dienas pavieši kokiame nors Afrikos uoste. „O juk man norisi kaip tik pajusti pačią Afriką! Vadinasi reikia dezertyruoti, bėgti iš tralerių laivyno, kurio iniciatyva nelauktai tampu jūrininku, į kitą – refrižeratorių...“ – taip vėliau rašė Vytautas Sirijos Gira.

„Dezertyravimas“ pavyko sklandžiai. Kaip tik tuo metu, 1968 metų vasarą, iš Nikolajevo laivų statyklos refrižeratorių laivynas gavo naują transportinį laivą „Viktoras Jacenevičius“. Liudo Giros sūnus, numojęs ranka į savo tėvo vardu pavadintą tralerį, tapo pirmuoju naujo transportinio laivo gydytoju.

Rašytojo svajonė „pajusti pačią Afriką“ išsipildė su kaupu. Per keturis mėnesius jo laivas lankėsi Kamerūno, Togo, Benino ir Nigerijos uostuose. Tačiau tai buvo tik trumpo atokvėpio akimirkos. Daugiausia laiko praėjo jūroje, kur laivo gydytojo šiokiadieniai toli gražu nepasižymėjo afrikietiška egzotika. Tačiau ir gyvenimas laive buvo nemažiau spalvingas. Bent jau taip galima spręsti iš laivo gydytojo užrašų.

1970 metų rudenį „Vagos“ leidykla 15 tūkst. egzempliorių tiražu išleido Vytauto Sirijos Giros knygą „Afrika be liūtų“, kurios paantraštė skelbė, jog tai yra laivo gydytojo užrašai. Knygutė visais atžvilgiais atrodė gana kukli, tačiau mūsų skurdžios marinistinės literatūros fone ji neliko nepastebėta. Kainavusi vos 50 kapeikų, ji palyginti greitai dingo iš knygynų prekystalių. Klaipėdoje ją pirmiausia išgraibstė „Viktoro Jacenevičiaus“ įgula ir šio laivo jūreivių giminės. Visiems buvo įdomu, ką parašė populiarų romanų „Buenos Airės“, „Voratinkliai draikės be vėjo“ autorius apie jūreivius.

Velniava žvejybos laivuose

Paskaitė ir aiktelėjo. Pirmiausia laivo, kuriame keturis mėnesius gyveno ir dirbo rašytojas, vadovybė, o paskui ir beveik visa žvejybos laivyno nomenklatūrinė viršūnėlė. Pasigirdo kaltinimai, kad rašytojas savo knygoje tendencingai pavaizdavo jūreiviško gyvenimo kasdienybes, apjuodino savo bendražygius.

Iki tol į jūrą plaukę žurnalistai savo rašiniuose paprastai akcentuodavo romantiškąją jūreiviško gyvenimo pusę, šlovino jų sunkų darbą, drąsą. O pirmą kartą į jūrą išplaukęs rašytojas vos ne nuo pirmų savo knygos puslapių pradėjo aprašinėti, vaizdžiai tariant, antrąją mėnulio pusę. Pirmasis jo įspūdis dar laivui stovint uoste knygoje užfiksuotas taip: „...o tada prasidėjo velniava, kurios anksčiau ir įsivaizduoti nebūčiau galėjęs. Tai, ką matome, pavyzdžiui, mūsų taip nemėgstamose namų valdybose, yra vaikų žaidimas, lyginant su mūsų jūrų laivybos įstaigomis“.

Savo užrašuose V. Sirijos Gira ne kartą mini suvešėjusią biurokratiją laivus aptarnaujančiuose kranto padaliniuose. Nepagailėta sarkastiškų žodžių ir vadinamajam politiniam auklėjamajam darbui: „Visi kalba kaip iš sienlaikraščių vedamųjų. Negyva, medinė kalba. Susirinkime kaip iš rankovės išpilam (t.y. sukuriam) net devynias visuomenines organizacijas.

Mainai ir ekvatoriaus šventės

Labiausiai visų rangų laivyno vadovus užsiutino du dalykai. Knygoje buvo užsimenama, kad neretai užsienio uostuose jūreiviai slapta užsiiminėjo įvairiais mainais su vietos gyventojais. Laivo kapitoną ir jo pirmąjį padėjėją politiniams reikalams labiausiai įskaudino ir pribloškė pasakojimas apie tai, kaip Atlanto vandenyno viduryje buvo švenčiama tradicinė ekvatoriaus perplaukimo šventė. Pasirodo, dvylika žmonių, jų tarpe ir kapitonas, pasibaigus šventei sušoko į Atlantą. Kai kuriuos srovė nunešė toli nuo laivo. Nuleidus valtį, neįsijungė jos motoras, valtyje irklų nebuvo, juos numetė iš laivo. Žodžiu, vyko tikras cirkas, galėjęs pasibaigti didele nelaime. Šis epizodas laivo kapitonui ir jo padėjėjui politiniams reikalams, atrodo, gerai atsirūgo. Juk tai buvo elementariausias saugios laivybos taisyklių pažeidimas.

Nors rašytojas neminėjo nei kapitono, nei kitų pasižymėjusių „herojų“ pavardžių, tačiau neslėpė, kad visa tai vyko transportiniame laive „Viktoras Jacenevičius“. Žodžiu, „Afrika be liūtų“ gerokai pagadino įvairaus rango žvejybos laivyno vadovų reputaciją. Įdomiausia, kad netiesiogiai teko atkentėti ne autoriui, o kitam rašytojui – Ignui Pikturnai, kuris tuo metu berods plaukiojo pirmuoju kapitono padėjėju refrižeratoriuje „Pranas Zybertas“. Buvau liudininkas, kaip viename neoficialiame susirinkime jį „prausė“ laivyno bosai ir grasino daugiau tokių rašeivų į jūrą neišleisiantys.

Į mūsų „Lietuvos žvejo“ redakciją atbėgo „nukentėjusieji“, nors knygoje buvo minimi tik jų vardai, o ne pavardės. Reikalavo laikraščio puslapiuose viešai pasmerkti anot jų šmeižikišką knygą. Mūsų redakcijos neginčijamas autoritetas literatūros ir meno klausimais Pranas Martinkus parašė normalią šios knygos recenziją, pagyręs autorių už vaizdingą pasakojimą, nuoširdumą.

Nors savo knygoje V. Sirijos Gira ir nepagailėjo karčių žodžių kai kuriems kelionės bendražygiams, tačiau baigė ją tokiomis eilutėmis: „O man, praslinkus kuriam laikui, pasirodys, kad ne taip jau prasta buvo tame laive, kad kvailiai ne tokie jau kvaili, o blogi – ne tokie jau blogi“.