Visų šių kūrinių mažuosius modelius meno gerbėjai dabar gali išvysti ir vienoje vietoje, mat sostinės galerija "Kunstkamera" surengė skulptorės kūrinių iš asmeninės kolekcijos parodą "Buvau į Lietuvą išėjus..."

– Kalbėsite dūnininkiškai?

– Taip, esu dūnininkė, nors ir trumpai Kelmės krašte gyvenau – tikriausiai iki penkerių. O vėliau tėvai persikėlė į Klaipėdos kraštą.

– Jūs gražiai atsiliepiate apie savo šeimą, gentį, kurios atspindžių yra ir kūryboje. Su kuriuo genties sparnu – mamos ar tėčio – turėjote artimesnį ryšį?

– Su mama labiau bendravau, o tėvas man buvo mįslė. Net ir po karo jam buvo svarbiausia, kad vaikai mokytųsi: jis iki paskutinės klasės tikrino mano ir brolio matematikos žinias. Tuo metu mama visada globojo tą, kuris buvo silpnesnis. Nors įprastai mamos balsas dominuodavo pokalbiuose, kartais ji darydavo viską be žodžių. Tėvas nebuvo linkęs padėti namų ruošoje, bet ji niekada nesiskųsdavo. Būdavo, atveža mašiną beržų kelmų, ir mama kapoja malkas. Kai man sako, kad moterims sunku kurti skulptūras, visada pagalvoju, kad mamos darbas buvo sunkesnis.

– Kaip pasukote į šį kelią?

– Kai be jokio pasiruošimo stojau į tuometį Dailės institutą ir neįstojau, buvo gėda grįžti namo. Brolis, su kuriuo kartu baigiau mokyklą, įkalbėjo kartu stoti į Žemės ūkio akademiją. Atsimenu: išlaikome egzaminus, grįžtame namo, tėvai laimingi, susirenka klasė ir visi pasidžiaugia, kas kur įstojo. Visi išsiskirsto – aš puolu į ašaras. Tėvas guodžia: "Palankysi ir po poros metų vėl pabandysi." Po pusantrų metų iš viso mūsų kurso kelių šimtų būsimųjų agronomų tebuvo likę aštuoniasdešimt. Visi išsilakstė. Aš jau buvau susiradusi darbą, taip pat norėjau išeiti, bet tėvas įkalbėjo pabaigti nors du kursus. Baigiau tuos du kursus ir grįžau su lagaminais namo. Per studijų metus turėjau laiko pasiruošti stojimui į Dailės institutą. Tik kai stojau, tuo metu visi menai – tapyba, grafika, skulptūra – turėjo būti perkelti į kuriamą labiau ideologizuotą Rygos menų institutą. Vilniuje teliko dailės pedagogika ir taikomieji menai. Aš pasirinkau tai, kas buvo arčiau tapybos, – pedagogiką. O po metų skulptorius Juozas Mikėnas apgynė teisę Vilniuje turėti visus menus, ir aš – neturėdama visiškai jokio supratimo – šokte peršokau į skulptūrą. Kai po metų apie tai pasigyriau tėvui, jis visas nušvito, kad pagaliau pasirinkau tikrą profesiją.

– Tai – gana vyriška profesija. Juk skulptorių moterų nedaug.

– Kas antri metai į skulptūros kursą priimdavo po vieną moterį, šmaikštaujant, kad vyrai "neišsigimtų". Bet aš jaučiausi gerai. Man pasisekė, kad tuo metu dėstė skulptorius Juozas Kėdainis.

– Jūsų skulptūras galima vadinti ir "kalbančiomis", nes, be meninės raiškos kodų, jose randa vietą ir prasmingi žodžiai. Kodėl?

–  Buvo laikas, kai skaičiau daug poezijos, literatūros ir ieškodavau kas tiktų, pavyzdžiui, Medininkų skulptūrai "Baltų Saulės ratas. Ugnies altorius". Jai radau poeto Kazio Bradūno žodžius, skirtus karaliaus Mindaugo vainikavimui. Aš juos išlukštenau taip, kad jie patys priverstų save skaityti, o kiekvienas skaitantis juos priimtų kaip savo: "Už ką meldeisi vainikavimo valandą? Kurie dievai laikė tave sūnumi ar dukra savo? Girdžiu skambėjimą varpų už savo gentį, už visą kraštą." Ant skulptūros šie žodžiai iškalti ratu, tad reikia dalyvauti rituale, eiti aplink ir skaityti – taip įgyjama visai kita skulptūros patirtis.

– Per gyvenimą atidarėte ne vieną parodą. Ką jums reiškia ateiti į parodą sostinės galerijoje "Kunstkamera", kur "susirinkę" bene visi svarbiausi jūsų kūriniai?

– Netikėta sulaukti kvietimo rengti parodą per patį gūdymetį, karantiną, kai viskas įstrigę. Perkilnojau savo piešinius, net pati nesitikėjau, bet aš esu pavydi savo piešinių. Jei kam nors dovanoju, po kiek laiko pasidaro taip gaila, kad paprašau paskolinti ir "užmirštu" grąžinti. O čia –  toks darbų iš mano turimos kolekcijos susitelkimas.

– Kodėl paroda pavadinta "Buvau į Lietuvą išėjus..."?

– Tai perfrazuoti poeto Sigito Gedos žodžiai: "Buvau į Lietuvą išėjęs. Ten paukščiai, moterys ir vėjas." Visi jie susirenka mano darbuose, tad tebūnie toks pavadinimas. Aš juk su savo darbais tikrai išėjau į Lietuvą.

– Koks jausmas apima, kai matote, kad jūsų skulptūra gyvena savo gyvenimą?

– Savotiškas. Atsimenu, važinėjau į Klaipėdą dėl "Neringos" ir kartą anksti ryte eidama iš stoties, užsukau į Skulptūrų parką pažiūrėti savo darbo "Lietaus debesis". Ateinu pasiilgusi jo, o jis visai manęs neveikia. Galvoju: šitiek darbo įdėta. Vakare vėl einu per parką ir staiga – kai aš nieko nesitikiu – pati nustembu: kūrinys veikia! Ne tada, kai tu nori, o tada, kai nieko iš jo nesitiki. Buvo ir dar viena istorija. Kartą tame parke vaikščiojo Klaipėdos architektas su savo šunėku. Šunėkas išauklėtas: skulptūrų neženklina, yra taikus. Bet staiga priartėja jiedu prie mano "Lietaus debesies" ir jis ima skalyti ant mano skulptūros! Tai štai kaip netikėtai ji veikia ir gyvena savo gyvenimą.