Sekmadienį šokėjai profesionalai, šokio gerbėjai ir visi neabejingi šokio menui laukiami Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT), kur 17 val. vyks Tarptautinei šokio dienai skirtas koncertas „Artisto gyvenimas“.

Šiųmetį renginį režisuoti bei kurti jo choreografiją ėmėsi baleto šokėja Beata Molytė-Kulikauskienė, klaipėdiečiams pažįstama iš daugybės Muzikinio teatro spektaklių bei Andželikos Cholinos šokio teatre pastatytos „Anos Kareninos“. Teatro tradicija tapęs Tarptautinės šokio dienos renginys šiais metais žada pateikti netikėtumų. Apie juos ir kalbėjomės su balerina.

Moters sielos atodangos

– Beata, šiemet jūs ėmėtės burti miesto šokio meno atstovus Tarptautinei šokio dienai skirtam renginiui. Kas tapo atspirties tašku jums – šio renginio režisierei, choreografei ir vienai iš atlikėjų?

– Aktualiausia tendencija man tapo šokio eksperimentai. Buvo laikas, kai įvairūs choreografai statė šokio kompozicijas-spektaklius, tačiau vėliau jie tendencingai ėmė kurti sceninius veikalus, sujungiančius daug skirtingų stilių, taip išplėsdami ir patį šokio žanrą. Akivaizdus įrodymas – naujausias Klaipėdos muzikinio teatro šokio spektaklis „Altorių šešėly“. Greta šokio jame nuskambėjo ir eilės, spektaklyje organiškai susiliejo daug skirtingų šokio stilių. Šokio dienos renginio atspirties tašku pasirinkau flamenko žanrą. Jame mačiau galimybes perteikti pokalbius su savimi, kurie ir bus pirmosios koncerto dalies ašis.

– Kokias temas palies šie pokalbiai?

– Viduje mes kiekvienas kalbamės su savimi. Taip ir aš, atsitraukusi nuo kasdienių rūpesčių, retsykiais mintimis įsiklausau į save, išgirstu savo vidinį balsą, kuris kelia klausimus: kas aš, kodėl aš, kur aš?.. Šiuo atveju vidiniais monologais norėjosi atskleisti moters gyvenimą, išaustą iš jausmų, įžvalgų, nuojautų, vilčių, susitikimų, išsiskyrimų, aistringos meilės, nutylėjimų... Tai lyg moters vidinio pasaulio atodanga, sklidina meilės, kažkokio išsipildymo laukimo, lemtingų prasilenkimų ir smulkių kasdienės išdavystės nuotrupų. Šiems pašnekesiams pasirinkau specifinį šokio stilių, flamenką, o vidinių dialogų įgarsinimui – poeziją ir perkusijos garsus. Kartu su manimi scenoje šoks Agnija Šeiko, aktorė Dalia Michelevičiūtė skaitys eiles, gros perkusininkas Arkadijus Gotesmanas.

Flamenkas – su poezija

– Visgi kodėl tai vadinate šokio eksperimentu?

– Daugeliui flamenkas asocijuojasi su aistra, meile, ugnimi. Šįsyk tai nebus aistringas ispaniškas reginys, greičiau šiuolaikinis šokis bei mano flamenko interpretacija. Apibūdinu tai kaip flamenko eksperimentą, kuriame bus šiek tiek ispaniškos muzikos, tačiau liks ir laisvės kūrybai, vaizduotei. Laisvės improvizuoti. Flamenko temperamentas ir jo filosofija leido sujungti šokį, balsą, poeziją ir muziką, šokėjo emocijomis perteikti ne tik aistringas istorijas, bet ir žmogaus vidinius išgyvenimus, monologus.

– Daugelis žino jūsų aistrą flamenkui. Vis dar gilinatės į šį šokio žanrą?

– Daugelis mane sieja su flamenku, nors pati savęs su juo netapatinu. Flamenko kultūra ir filosofija yra labai gili. Kiekviena šio žanro sudedamųjų dalių yra atskiras menas: šokis, grojimas, plojimai. Dėl to visuma ir tampa tokia stipri, paveiki. Ne be reikalo ispanai šokdami flamenką niekuomet nesišypso. Ilgai negalėjau suprasti, kaip įmanoma taip giliai pasinerti į savo vidinį duendą. Laikui bėgant tai pavyko ir man. Dabar po flamenko pasirodymų ne visada galiu paaiškinti tam tikrus savo judesius ar sprendimus. Tuo metu aš būnu kitur. Žinoma, negaliu šokti flamenko taip, kaip tai daro meistrai Ispanijoje. Kita vertus, garsūs flamenko šokėjai, mokytojai taip pat po truputį tolsta nuo to tikrojo „pogrindinio“ flamenko. Tai lyg medis, kuris augdamas įgauna vis kitų formų. Štai pas mus šalia flamenko bus ir poezijos. Vėlgi tai – tik mano interpretacija.

Šoks ant puantų

– Kaip rinkotės šiam sumanymui realizuoti tinkamą poeziją?

– Poeziją rinko D.Michelevičiūtė – puiki aktorė, skaitovė. Beje, ji pati prasitarė svajojanti ir apie poezijos teatrą, kurio Lietuvoje iki šiol nėra. Pasirinkome poetės Marinos Cvetajevos eiles, jauno poeto Pauliaus Norvilos eilėraščius ir dviejų Nobelio literatūros premijos laureatų kūrybą – Wislavos Szymborskos bei indų poeto Robyndronatho Tagorės. Aš ir pati labai mėgstu poeziją, todėl rasti bendrą sprendimą drauge su Dalia buvo paprasta.

– Kodėl renginį pavadinote „Artisto gyvenimu“?

– Su pavadinimu labiau susijusi antroji jo dalis. Joje, pasitelkę klasikinio baleto žanrą, papasakosime, koks yra baleto šokėjos kelias į sceną, kaip ruošiamasi pasirodymui, „apšilinėjama“, kaip bendraujama su kolegomis, vaikais. Kiekvieno artisto gyvenime yra ir klaidų, iš kurių tenka mokytis. Antroji renginio dalis bus ypatinga dar ir tuo, kad joje šoks vien moterys, mergaitės. Prieš metus grįžusi į Klaipėdą savyje brandinau norą, kad Muzikinio teatro baleto trupės merginos bandytų stotis ir šokti ant pirštų (ant puantų). Pagaliau tai įvyks! Manau, jog klasikinis baletas yra visų šokio stilių pagrindas. Didžioji dalis trupės merginų yra baigusios baleto mokyklą, tačiau progų atsiskleisti iki šiol turėjo nedaug. Šokėjo karjera trumpa, svarbu tą laiką prasmingai panaudoti. Tai ir tapo savotišku akstinu įrodyti, kad ir čia, Klaipėdoje, galime parodyti klasikinį baletą. Dirbome, stengėmės išties daug – tiek klasikinio baleto variacijų Klaipėdos muzikinio teatro trupė dar niekad nėra šokusi.

Klaipėdoje pasigenda klasikos

– Ar visas šio šokio koncerto idėjas jungs kokia nors siužeto linija?

– Pirmosios dalies dramaturgijoje atsiskleis moters gyvenimo linija, antrojoje dalyje – artisto gyvenimo linija. Tačiau žiūrovams ieškoti siužeto nesiūlau. Mes visi ieškosime savęs, eksperimentuodami garsais, šviesomis, poezija, šiuolaikiniu šokiu, flamenko stiliumi, klasikiniu baletu ir atvirumu. Kai nesiremiame jokia drama, pjese, viskas tampa labai gyvenimiška. Leisime žiūrovams pasitelkti savo vaizduotę, pagalvoti, grįžti į save. Juk taip daug bėgame, skubame, mažai dienos, mažai 24 valandų per parą...  Kai randi laiko pagalvoti, kas esi, ir grįžti į save, gera tiesiog pakelti galvą į dangų, pažiūrėti į medžius, pastebėti besikeičiančią aplinką, besikeičiantį miestą.

– Kelerius metus aplinką buvote pakeitusi ir jūs – gyvenote, dirbote sostinėje. Kaip jaučiatės grįžusi į Klaipėdą?

– Aš ir anksčiau, ir dabar Klaipėdoje labai gerai jaučiuosi. Nors pati gimiau, augau, mokiausi Vilniuje, didžioji dalis mano karjeros – čia, Klaipėdos muzikiniame teatre. Žinoma, kultūros, patirties požiūriu Vilniuje praleisti dveji metai man davė nepaprastai daug. Grįžusi kartais jaučiu, jog kai kurie žmonės manęs nesupranta. Tačiau dabar aš juos suprantu. Profesiniu požiūriu Klaipėdoje be galo pasigendu klasikos. Kai į didžiąsias arenas atvažiuoja Maskvos baletas, kuriame šoka tik penktoji ar šeštoji baleto artistų sudėtis, žiūrovai puola juos liaupsinti, nors profesionalia akimi žiūrint nieko stebuklingo tuose pasirodymuose nėra. Muzikinio teatro baleto trupėje yra daug potencialių žmonių, tereikia su jais nuolat dirbti. Štai viena trupės šokėja, iki šiol niekada nešokusi ant puantų, šiame koncerte šoks!

Trupė – universali

– Kaip pati sakėte, šokėjo karjera trumpa. O ir vaidmenis ne visiems pasiseka gauti tuos, apie kuriuos svajoja. Kas tuomet motyvuoja eiti pirmyn?

– Šokėjas į sceną visąlaik turi eiti taip, lyg tai darytų paskutinį kartą. Šiandien tu šoki, o rytoj gali gauti traumą ir tai bus tavo paskutinis kartas profesionalioje scenoje. Tačiau jį tu visuomet prisiminsi kaip vieną gražiausių akimirkų savo gyvenime. Žiūrovai retai kada susimąsto, kiek daug švaros, tikslumo, estetikos reikalauja minutės ar dviejų trukmės baleto variacija, kurioje – vos trys-keturios šokio kombinacijos. Su kolegomis pajuokaujame, kad, šokant klasiką, scenoje galima ir plaučius palikti. Todėl svarbu išmokti tam tikrose vietose rasti poilsio akimirką, kitose – parodyti susikaupimą ir ištvermę. Visa tai yra kelias, kuriame šokėjas ieško tam tikro pojūčio. Tik tuomet, kai jis įgaunamas ir išlaikomas, galima judėti toliau. Toks ir yra mano tikslas – dalytis patirtimi, padėti trupės šokėjoms eiti pirmyn. Visuomet akcentuoju, jog Klaipėdos baleto trupė universali – mes tikrai galime šokti viską.

– Šokate klasikinį baletą, flamenką, jus galima išvysti ir šiuolaikinio šokio spektakliuose. Ar šokyje vis dar ieškote savęs?

– Turbūt aš gimiau šokiui. Kiekvienas žanras man padeda savęs ieškoti ir save atrasti. Ilgai negalėjau suvokti šokėjo ir aktoriaus sintezės. Tačiau dabar manau, jog tai šokio fenomenas. Šiuo požiūriu daugiausia patirties man davė Anos Kareninos vaidmuo A.Cholinos šokio spektaklyje. Prisimenu savo pirmąjį spektaklį ir dabar jau 50-ąjį ar 60-ąjį – tai lyg diena ir naktis. Kai pajunti malonumą ne tik šokti, bet ir vaidinti, kiekvienas pasirodymas scenoje įgauna visai kitą prasmę. Man pasisekė, kad žmonės, su kuriais dirbu, manimi pasitiki. Tada galiu kurti, improvizuoti, atrasti savyje naujų, dar neatrastų „stalčiukų“. Kai tai išbandai, išsiplečia ne tik suvokimas, estetinės ribos, bet ir emocijų pasaulis, kuriame ir glūdi mūsų trapaus gyvenimo esmė...

Apie šventės ištakas

Šokio diena kalendoriuje atsirado 1982 m. balandžio 29 d., UNESCO Tarptautinės šokio tarybos (CID) iniciatyva. Šią dieną gimė ir prancūzų baletmeisteris Jeanas Georges Noverre’as (1727–1810). Jis buvo žymus choreografijos meno reformatorius ir teoretikas, „šiuolaikinio baleto tėvas“.