Iš širdies – į širdį

Anot Virginijos Kochanskytės, vienos iš trijų spektaklio aktorių, jis skirtas žiūrovams, pasiilgusiems geros, kupinos jausmų istorijos. „Kai kūrėme šį spektaklį, nerimavome, ar bus šiuolaikiniam žmogui suprantami subtiliausi sielos virpesiai, aktorinis teatras be jokių specialiųjų efektų, net be muzikos... Tik žodis, tik mintis, tik jausmas iš širdies – į širdį... Bet įsitikinome, kad tikros vertybės yra amžinos – nuostabu matyti, kaip publika kvėpuoja kartu su mumis, kartu keliauja istorijų „kelionę“, juokiasi ir... verkia kartu. Žiūrovai sako, kad net kvapus jaučia, mato vietas, kambarius ir žmones, apie kuriuos pasakojame. Šis spektaklis apie mus, moteris, apie kiekvieną iš mūsų... Dar ir odė Vyrui... Taip pat – Meilei... Ir tai yra nuostabu!“ – dalijosi mintimis aktorė.

„24 valandos iš moters gyvenimo“ – tai tikros, stiprios, fatališkos meilės besiilginčių trijų moterų – valiūkiškos Irenės, paslaptingosios Misis K. ir niekieno nemylėtos Leporelės – istorijos. Trys istorijos, sklidinos aistros, negailestingos lemties posūkių, skaudžios ironijos, šelmiško juoko...

„Mažasis teatras. Mažoji forma“ – taip šį reiškinį pristato aktorės Valda Bičkutė, Daiva Rudytė ir V.Kochanskytė.

Vilniaus mažojo teatro vadovė Greta Cholina dar prieš premjerą, įvykusią 2013 m. gruodį, buvo įsitikinusi, kad: „kamerinė, intymi, be „ketvirtosios sienos“, kaip įprasta spektakliuose, kur žiūrovai lieka tarsi nematomi ir tik stebi scenoje vykstantį gyvenimą, mažoji forma sulauks žiūrovų, kurie ilgisi jautrios, subtilios, niuansuotos teatro kalbos. Yra daugybė nuostabių autorių, kurių knygų puslapiuose slypi ištisi pasauliai, pilni grožio ilgesio. Per aktorius, per įvairią jų raišką – pasakojimą, vaidybą, muzikavimą, dainavimą, judesį, improvizaciją – mažoji forma padeda atverti literatūrą, priartinti ją prie publikos“. „Tai puiki iniciatyva, kurią palaikysime ir ateityje“, – sakė G.Cholina.

Atviras dialogas

Šios idėjos autorė aktorė V.Bičkutė prisipažino, kad jau seniai norėjo išeiti į tokį atvirą dialogą su žiūrovais: „Tai aktoriaus teatro ištakos. Tai tarsi tobulėjimo laboratorija, suteikianti aktoriaus saviraiškai neribotų galimybių. Susižavėjusi skaičiau ne vieną S.Zweigo knygą. Jau senokai kirbėjo mintis jo noveles perkelti į teatrą. Adaptuoti literatūrą scenai yra sudėtinga, dažnai ji nuskursta, nes daug aprašymų tenka išmesti. O mažoji forma leidžia dėmesį koncentruoti į pasakojimą. Žinau, kad ir kitiems kolegoms įvairios saviraiškos formos nėra svetimos. Kažkas keliauja su literatūrinėmis programomis po Lietuvą, kažkas dainuoja... Tikiu, kad kamerinis spektaklis „24 valandos iš moters gyvenimo“ – pirmas, bet tikrai ne paskutinis aktoriaus kamerinės raiškos projektas mūsų teatro mažojoje erdvėje.“

Aktorė V.Kochanskytė įsitikinusi: „Ši Valdos iniciatyva grąžina pasitikėjimą aktoriumi, kuris šiandieniniame teatre dažniausiai tampa tik režisieriaus idėjų raiškos vienu iš įrankių ir kur jam belieka tik įsikomponuoti į šviesos, videomeno, garsų, scenografijos instaliacijų mozaiką. Artimame aktoriaus ir žiūrovų kontakte lyg per didinamąjį stiklą matyti visi vaidybos niuansai. Tokiam dialogui reikia kamerinių erdvių, galbūt net prietemos, susikaupimo, įsiklausymo.“

„Mažoji teatro forma atveria erdvę aktoriaus iniciatyvai, – džiaugėsi aktorė D.Rudytė. – Gali daug metų dirbti teatre, laukti savo vaidmens ir nesulaukti. Gali turėti daug ir įdomių vaidmenų, bet vis tiek neišsisakyti, neatsiverti. O tokia kaip ši galimybė leidžia rinktis medžiagą tokią, kokią nori, ir kalbėti taip, kaip norisi.“

Pasitelkė dizaineres

Itin stilingus kostiumus spektakliui sukūrė elegancijos, moteriškumo įvaizdžio įtvirtinimui ne vienerius metus atidavusi žinoma kostiumų dizainerė Ramunė Piekautaitė. Netikėtą scenografijos sprendimą, koncentruojantį žiūrovų dėmesį į aktorių išgyvenamų istorijų raišką, pasiūlė aksesuarų kūrėja, grafikos dizainerė Laura Tulaitė (Okiiko). Abi menininkės taip debiutavo teatre.

Gavusios pasiūlymą prisidėti prie spektaklio kūrimo, R.Piekautaitė ir L.Tulaitė sutartinai tvirtino, kad šiek tiek išsigando. Drabužių dizainerė pasakojo, kad jos rūbais neretai puošiasi aktorės filmavimo aikštelėje, tačiau ji pati personažų nekuria: „Kurdama savo pret-a-porter kolekcijas pirmiausia galvoju apie spalvą, audinį, formą, naujas konstrukcijas ir beveik nesigilinu į įvaizdį, kuris, atrodo, susiformuoja savaime. Mėgstu gilintis į detales, kurios teatro scenoje būtų nepastebimos. Apie galimybę kostiumus kurti teatrui net negalvodavau, tačiau esu laiminga, kad Valda pakvietė kartu dirbti.“ Spalvas dizainerės derino kartu – fonas ir rūbai turėjo būti vienodos spalvos, kad netrukdytų, neužgožtų aktorių. Svarbiausias akcentas – veidas, akys, rankos. Kuriant kostiumus, apie istorijų herojes buvo galvojama ne tiek daug, svarbiau buvo padėti (arba nekliudyti) aktorėms interpretuoti: lengvai atspindėti jų nuotaikas, o skirtingomis medžiagų faktūromis vos paryškinti skirtumus. Būtent todėl rūbai nesusijęs su personažais ar laikmečiu. Galiausiai tai ne trijų moterų istorijos, tai visų moterų istorijos. L.Tulaitė šypsosi: jeigu iš pradžių būtų žinojusi, kad turės daryti scenografiją – tikrai nebūtų sutikusi. „Gavusi pasiūlymą sukurti aktorėms papuošalus, iškart sutikau, bet planai keitėsi ir galiausiai nebebuvo kur trauktis, teko galvoti, kaip sukurti visą erdvę – laimė, kad mėgstu iššūkius, – prisipažino grafikos dizainerė. – Teatre patiko komandinis darbas – nauja patirtis man, nes gamindama papuošalus dirbu viena. Kita vertus, tai, ką teko kurti, nėra tipinė scenografija: ji turėjo būti nebrangi, lengvai pervežama iš vienos vietos į kitą, tačiau kartu graži ir stilinga. Tai veikiau yra dizaino, o ne scenografijos sprendimas. Staiga neatsirado ambicijų tapti scenografe, bet norėčiau toliau dirbti su mažų erdvių scenografijos sprendimais – šis procesas man įdomus.“

Keliauja po Lietuvą

Aktorės pasiryžusios su šiuo kameriniu spektakliu apkeliauti visą Lietuvą, pasibelsti į kiekvienos moters širdį, juolab kad mažosios formos išskirtinumas – mobilumas ir galimybė vaidinti ne tik teatre, bet ir – mažosiose kultūros centrų salėse, muziejuose, bibliotekose, visur, kur didesnės apimties spektakliams trūksta erdvios scenos.

S.Zweigas garsėja kaip nuostabus biografijų rašytojas, sugebantis pastebėti žmogų ir niuansuotai perteikti jo portretą skaitytojams. „24 valandos iš moters gyvenimo“ – dar vienas vyro bandymas įminti moteriškumo paslaptį. Aktorių interpretuojamose istorijose svarbus vaidmuo tenka likimui: jis įsiveržia į taisyklėmis suvaržytą pasaulį, ir belieka tik spėlioti, kodėl pasielgei vienaip ar kitaip. S.Zweigas sakė: „Moters meilė pasižymi dideliu noru aukotis.“ Aktorės tai interpretuoja: „Kartais tai – grožis, o kartais – pražūtis, bet jeigu likimas atneša jausmus į tavo gyvenimą – brangink. Atmesk viską, kas buvo neigiamo, o visa kita nešk per gyvenimą ir Dievui dėkok, kad tai buvo.“

Spektaklis „24 valandos iš moters gyvenimo“ – lapkričio 19 d. 18 val. Klaipėdos dramos teatro Mažojoje salėje.