Trečiajai sezono premjerai Klaipėdos dramos teatras pasirinko farsą

Dėkingi vertėjai

Už naują niekam nežinomą veikalą labiausiai reikėtų dėkoti vienai geriausių vertėjų iš lenkų kalbos – Irenai Aleksaitei, kuri ir pasiūlė Klaipėdos dramos teatrui pačios išverstą S.Mrožeko „Petro Ohėjaus kankinystę“.

Dramaturgas S.Mrožekas (1930–2013) – absurdo teatro klasikas, vienas reikšmingiausių autorių ne vien Europos, bet ir viso pasaulio dramaturgijoje. Jo pjesė „Petro Ohėjaus kankinystė“ – klasikinės absurdo teatro estetikos pavyzdys.

Spektaklio siužetas ir scenografija žiūrovus pakvies į Petro Ohėjaus namus. Jis ir jo šeima – paprasti piliečiai, gyvenantys pilkai ir nuobodžiai, stumiantys dienas įprastoje buities rutinoje. Tačiau vieną dieną tas jų gyvenimas staiga ima keistis radikaliai. Dėl tam tikros priežasties, apie kurią žiūrovai sužinos spektaklio metu, Ohėjų gyvenimu susidomi valdininkai, mokslininkai, pramogų verslo atstovai ir kiti, mėgstantys paspoksoti pro rakto skylutę į svetimus gyvenimus. Privati Ohėjų erdvė staiga tampa vieša, ir aplink ją ima formuotis ištisa industrija. Visi iš eilės nurodinėja, kaip jiems gyventi, kaip elgtis ir ką galvoti. Namuose kilusį beprotišką chaosą stebi iš Sibiro atvykęs Medžiotojas – senas profesionalas, įgudęs spręsti problemas savais metodais. O Mokslininkas ištaria: „Vėl iš abiejų vamzdžių... Parako dūmai tokie tiršti... O, Dieve“.

Telpa daug prasmių

Spektaklio režisierių D.Rabašauską, anot jo, pjesė „užkabino“ įdomiu autoriaus požiūrio kampu. Veikalas parašytas praėjusio amžiaus šeštąjį dešimtmetį ir dvelkia to laikmečio dvasia, mada, absurdo teatro maniera. Bet pjesė nėra iš tų S.Mrožeko populiariųjų, kurios žinomos ir statytos. Lietuvoje net jos teksto niekas nežino.

„Pjesėje autoriaus surašytas įdomus požiūrio kampas leidžia žaisti su kūriniu. Teksto nedaug, jis labai koncentruotas, bet kartu jame telpa daug kas. Čia ir yra įdomumas, bet kyla ir pavojus. Kai teksto nedaug, jį reikia labai tiksliai suvaldyti. Šioje vietoje atsiranda dar ir azartas“, – dėstė režisierius.

Kūrybiniam procesui kasdien vis labiau įsibėgėjant, ieškant režisūrinių, aktorinių, personažų charakterių perteikimo sprendimų, kaskart atsiveria ir pjesės tikrasis gylis. D.Rabašausko žodžiais, S.Mrožeko pjesėje „Petro Ohėjaus kankinystė“ telpa daug prasmių, ji suteikia daug laisvės, atveria daug temų, apie kurias galima kalbėti.

Apie valios primetimą

„Aš manau, kad tai yra pjesė apie valios primetimą. Apie valdžios arba minios valios primetimą individui, kai ta valia „išplaukusi“, išskirstyta, nėra konkretaus šaltinio. Paprastai tariant, tai yra kažkas panašaus, kai žmogus vaikomas iš kabineto į kabinetą ir niekur neranda atsakingo asmens. Ir taip gali tęstis be galo. Būtent tai šioje pjesėje itin aštriai pateikiama. Ne visada žmogus gali pasipriešinti kitų primestai valiai, tačiau tai priklauso ir nuo jo paties“, – atskleidė režisierius.

Dar viena svarbi ir veikiausiai šiandien taip pat aktuali tema – privataus gyvenimo nebuvimas. „Šiuo požiūriu pjesė „žiauriai“ šiuolaikiška. Ji labai tiksliai byloja apie tai, kas dabar vyksta. Mes nebeturime privataus gyvenimo, nes per socialinius tinklus, medijas mūsų gyvenimo būdas tapo pernelyg viešas. Žmogus nebeturi savo asmeninės erdvės, o ši pjesė apie tai irgi kalba. Žmogus prieš savo valią tampa išeksponuotu dalyku“, – samprotavo D.Rabašauskas.

Glaudus ryšys su žiūrovais

Spektaklio scenografiją kuria režisieriaus bendramintė, ne kartą drauge dirbusi Anželika Šulcaitė. D.Rabašausko žodžiais, jiedu su scenografe, taip pat ir kostiumų dailininke, galvodami apie spektaklio veiksmo vietą, „atsispyrė“ nuo minėto privataus gyvenimo išeksponavimo. Pagrindinio personažo Petro Ohėjaus butą sugalvojo padaryti perregimą visiems, kaip stebėjimo lauką. Ir tai, anot režisieriaus, yra daug daugiau nei transliuoti televizijos realybės šou, kur dalyviai gyvena lyg uždaryti akvariumuose, tačiau gali iš ten išsilaisvinti, pabėgti. Režisieriaus samprotavimu, televizijoje dirbtinai sukuriamos situacijos dėl to paties šou. O teatre situacijos bus kuriamos pagrindinio personažo bute. „Iš mūsų spektaklio Petras Ohėjus pabėgti negalės, nes jis yra namie. Paradoksalu, bet jam tie namai tampa pragaru“, – atskleidė D.Rabašauskas.

Kuriant naują spektaklį atsisakyta scenos ir žiūrovų erdvės atskyrimo. Šiek tiek praskleidžiant režisieriaus sumanymą, spektaklio personažai ir žiūrovai bus įkurdinti vienoje erdvėje – didžiojoje salėje, parteryje paslėpus kėdes ir išlyginus grindis – tai leidžia moderni rekonstruoto teatro įranga. Spektaklio kūrėjai siekia glaudaus personažų-aktorių ryšio su publika. „O čia aktoriams bus nemenkas iššūkis, nes ir vaidybos maniera kita, kai žiūrovai šalia, ir yra nuolatinis kontaktas su jais. Nes aktoriams būnant scenoje, jie turi saugesnę erdvę. Čia tos saugios erdvės neliks“, – kalbėjo režisierius.

Muzika irgi kurs istoriją

Muziką spektakliui kuria taip pat režisieriaus bendramintis Jonas Jurkūnas. Anot kompozitoriaus, ji irgi turėtų peržengti įprastinio skambėjimo teatre ribas. „Sieksime pasinaudoti moderniomis salės akustikos galimybėmis, ir čia daug fantazijos bei išmonės pridės teatro garso operatorius Edvinas Vasiljevas. Norisi išnaudoti personalą garso sklaidai, kad garsas galėtų kurti savo istoriją. Muzika turės sustiprinti pojūčius ne vien žiūrint spektaklį, bet ir dalyvaujant jo veiksme“, – atskleidė J.Jurkūnas.

Kompozitoriaus žodžiais, muzikos bus daug ir ji turėtų atverti archetipinio skambesio – kolektyvinės pasąmonės klodus, artimus mitologiniu požiūriu.

Svarbi naujiena

Statydamas naują spektaklį Klaipėdos dramos teatras žiūrovams turi ir svarbią naujieną. Trupę papildė du jauni aktoriai – Mikalojus Urbonas (31 m.) ir Jonas Baranauskas (27 m.). Abu jie studijas baigė Klaipėdos universiteto Menų akademijoje, vaidybą ir režisūrą jiems dėstė aktorius Darius Meškauskas ir režisierius Gytis Padegimas. Po studijų jaunuoliai dirbo Kauno teatruose.

M.Urbonas naujame spektaklyje kuria pagrindinį Petro Ohėjaus vaidmenį, o J.Baranauskas – Protokolo sekretoriaus. Kiti: Ohėjienė – Sigutė Gaudušytė, vyresnysis Ohėjaus sūnus – Donatas Švirėnas, Dukra – Renata Idzelytė, Jasius Ohėjus, Mažametis sūnus – Ričardas Bartašius, Valdininkas – Arnoldas Eisimantas, Mokesčių rinkėjas – Linas Lukošius, Mokslininkas – Vaidas Jočys, Trupės vadovas – Liudas Vyšniauskas, Senas medžiotojas – Edvardas Brazys.

D.Rabašauskas pasikvietė visą jaunąją aktorių kartą. Ir tai, anot režisieriaus, jo sprendimo dalis. „Nors pjesėje yra ir vaikai, ir suaugusieji, bet aktorių amžius nesiskirs, kad nebūtų buitiško realistinio skirstymo – vaikas yra vaikas, o suaugęs yra suaugęs. Ta sąlyga, kad aktorių amžius vienodas, irgi duoda tam tikrą raktą kuriant spektaklį“, – teigė režisierius.